Liepos 12 d. (antradienį) 17 val. Palangos viešoji biblioteka kviečia į prasmingą susitikimą su šiandien vienu iš plačiausiai pasaulyje žinomu Lietuvos kultūros žmogumi – prof. Tomu Venclova ir jo nepaprasta, plačiai pripažinta, itin intelektualia poezija. Prof. Tomui Venclovai, pasirinkusiam emigranto ir pasaulio piliečio dalią, gimtinė Lietuva, o ir mūsų Palanga, į kurią vaikystėje vis atvažiuodavo, visad buvo ir yra sava. „Prisimenu, kad ir tokį dalyką: vaikystėje važiuodavau iš Vilniaus į Palangą. Tai būdavo didžiulė kelionė – sunki (turėdavai 8 ar 10 valandų trenktis traukiniu arba sunkvežimiu), taip pat ir nepigi. Po poros dešimtmečių gyvenau Petrapilyje (taip aš tą miestą vadinu). Iš jo parvažiuoti į Vilnių arba atvirkščiai reikėdavo tų pačių keliolikos valandų, reliatyviai tokia pat kaina. Dabar gyvenu greta Niujorko, o iš Niujorko į Lietuvą – vėl tiek pat valandų, reliatyviai tokia pat kaina. Kas nors pasakys, esą ne kiekvienas lietuvis ir net ne kiekvienas amerikonas gali sau dažnai tai leisti, bet prieš 50 metų ne kiekvienas sau leisdavo ir Palangą. Žodžiu, – niekas nepasikeitė. Atstumai išnyko. Gyvename pasaulyje kaip vientisame darinyje ir galime, jeigu norime (o aš noriu), likti tame vientisame pasaulio darinyje lietuviais. Manau, kad man tai kol kas sekasi“, – prisiminimais dalinasi literatūros mokslininkas, vertėjas, profesorius.
Tomas Venclova – poetas, vertėjas, eseistas, publicistas, 2000 m. Lietuvos nacionalinės premijos laureatas. Vilniaus universitete baigė lituanistikos studijas, dirbo istorijos institute, dėstė VU. Debiutavo mokslo populiarinimo knyga „Raketos, planetos ir mes“ (1962 m.). Pirmoji poezijos knyga – „Kalbos ženklas“ (1972 m.). Nuo 1976 m. – Lietuvos Helsinkio grupės narys. 1977 m. emigravo į JAV, nuo 1980 m. – Yale’io universitete New Havene slavų literatūros profesorius. Vakaruose buvo išleistas jo poezijos rinkinys „98 eilėraščiai“ (1977), susidedąs iš eilėraščių, buvusių „Kalbos ženkle“, ir niekur nespausdintos poezijos. 1978 m. už šį rinkinį jam buvo įteikta Vinco Krėvės literatūrinė premija. 1979 m. išleista jo poezijos vertimų knyga „Balsai“. T. Venclova – Liublino universiteto garbės daktaras (1991), Lietuvos Respublikos ir Lenkijos Respublikos Seimų parlamentinės asamblėjos (2002) premijos laureatas. („Pasienio žmogus“, 2001), 2005 m. už knygą „Sankirta“ poetas gavo Jotvingių premiją.
Dažnai pavadinami poetų triumviratu: C.Miłoszas, J. Brodskis ir T. Venclova, – draugavo, buvo savotiška grupelė, trio draugų poetų, emigravusių iš trijų anaiptol ne visada draugavusių Rytų Europos šalių. Rašė vienas apie kitą, vertė vienas kito poeziją, kartu pasirodydavo literatūros vakaruose, o kartais pareikšdavo savo solidarią nuomonę ir politiniais klausimais ir savo ironija, moraliniu ir meniniu meistriškumu darė įtaką pasaulinei poezijai. Literatūrologai profesorių T. Venclovą vadina ištisu kūrybos žemynu, o vis gausėjantys vertimai į kitas kalbas liudija šio įstabaus „poetų poeto” žodžio aktualumą ir reikalingumą ne tik tėvynėje, bet ir svetur. T. Venclovos eilėraščių yra pasirodę angliškai (vert. D. McDuff), rusiškai (J. Brodskis), lenkiškai (Cz. Milosz, S. Baranczak, W. Woroszylski), vengriškai (D. Tandori) ir kt. 1980 metais Tomas Venclova dalyvavo Poetry International festivalyje Roterdame, kur jo poezija buvo išversta į kelioliką kalbų, įskaitant arabų ir japonų. Prof. T. Venclovos poiesis docta (mokyta poezija), skirta išsilavinusiems žmonėms. Ji antitradicinė, plačiai naudojamas intertekstualumo principas: įpinama kitų autorių kūrinių ištraukų, perfrazuotų minčių. Poezija iš skaitytojo reikalauja gero istorijos, geografijos (miestų), kultūros ir galbūt poeto biografijos pažinimo. Jo poezija neabejotinai patenka į XX ir XXI a. lietuvių aukso fondą. ,,Poezija yra svarbiausias mano gyvenimo šulas arba ašis, aplink kurią gyvenimas sukasi. Eilės ir tiesa turi tvirtus giminystės ryšius... Gera poezija – ypač mūsų laikais – neturėtų bėgti nuo istorijos, slėptis į anarchišką siurrealizmą ar grynai lingvistinį žaismą. Anksčiau ar vėliau ji išsiugdo blaivią discipliną, kartais vyrišką ironiją, suranda būdų perteikti istorijos problematiškumą, tragizmą ir jam pasipriešinti. Poezija primena Achilo skydą. Tai daiktas tarp kitų daiktų – ir gal visų gražiausias daiktas. Jis savaip atkartoja pasaulį ir savo spindesiu jį apšviečia. O drauge tai skydas. Laimė, ne kardas, ne kulkosvaidis, ne tankas. Bet vis dėlto skydas “ – sako prof. T. Venclova
Maloniai kviečiame į šią, tirštą prasmių ir poezijos popietę, kur turėsite išskirtinę galimybę ne tik išgirsti autoriaus skaitomus ir komentuojamus tekstus lietuvių kalba, bet ir diskutuoti: apie gyvenimą ir literatūrą, Lietuvą plačiąja prasme, jos kultūrinius bei politinius kontekstus.
