1936 m. po naujos bibliotekos atidarymo Hermanno Gerlacho name, kur šiuo metu įsikūręs Vaikų literatūros abonementas, „Memeler Damfboot“ pasirodė įdomus straipsnis Mano drauge, biblioteka ^[1]:

Ar galiu Tau (juk Tu leidi, kad sakyčiau Tau Tu, nes juk tarp draugų, – o mes juk norime draugauti, – taip priimta) prisistatyti: aš esu skaitytojas, kurio numeris 3402, ir naudoju jau penktą skaitytojo kortelę. Labai gerai pažinojau tavo vyresniąją seserį. Lenkiuosi naujajam bibliotekos pastatui, džiaugiuosi jo šviežia spalva, kurią jis dabar įgauna, ir šypsausi ant vėliavos stiebo šviečiančiai pelėdai. Tada nupurtau nuo lietaus sušlapusį paltą ir žengiu į koridorių. Keletas laiptelių veda aukštyn, ir aš jau viduje. Ponas su žaliais akiniais liepia man nusivilkti paltą, draugiškai pasako, kad nepageidautina, jog dokumentų krepšį neščiausi į išdavimo patalpą, ir ištiesia man – o ta palaimintoji tvarka – rožinį lapelį. Mano numeris 44.

Slegiamas sąžinės, įeinu į išdavimo patalpą, juk jau seniai pasibaigęs grąžinimo terminas. Pirmas įspūdis – daugybė žmonių, besispaudžiančių prie knygų išdavimo. Kaip ten buvo? – intensyviai bandau prisiminti, – kairėje knygų priėmimas, tiesiai – išdavimas, o katalogai – dešinėje už kampo. Savo knygas padedu prie daugybės kitų, akimis palydžiu modernaus sieninio laikrodžio sekundžių rodyklę, kai ji be garso triskart apsisuka apie ciferblatą, o knygų priėmėja man mandagiai paaiškina, kad geltonos kortelės priimamos nuo šeštos, o žalios – tik iki šeštos valandos. Tačiau šiandien, kaip pirmą išdavimo dieną... O aš jau antrąkart susižavėjęs pagalvoju: – taip, čia iš tiesų laikomasi tvarkos...

Iki mane pašaukė, praėjo gera valanda. Todėl aš kuo tikroviškiau deduosi abejingas, kai išeinu iš išdavimo skyriaus, kad tik neišsiduočiau, kaip man smalsu pamatyti skaityklas. Bet šiandien visi čia užsiėmę apžiūrinėjimu to, kas mums visiems nuo šiol turi priklausyti. Visi atrodo kaip dovaną gavę vaikai, kurie nori ją apžiūrėti iš visų pusių. Lipu į viršų senoviniais laiptais, įsitikinu, kad spalvotuose langų stikluose vis dar matyti kulkų žymės iš rusų laikų, ir per stiklines duris patenku į šviesią skaityklą.

Prižiūrėtojai atiduodu savo skaitytojo kortelę ir žvalgausi po šviesią patalpą. Vieninteliai pažįstami yra knygos ir senoji Nefertitė, kuri vis dar taip pat prakilniai žvelgia nuo lentynos. Ilgi patogūs stalai, dengti žaliu linoleumu, staiga sužadina visiškai netinkamą mintį apie stalo teniso rungtynes. Suimu save į rankas ir įžengiu į šalia esančią laikraščių skaityklą. Čia tylu, tik kartas nuo karto sušnara verčiamas puslapis. Prie kiekvieno kablio, ant kurio kabo laikraščių laikiklis, yra pritvirtinta maža kortelė, kurioje užrašytas laikraščio pavadinimas. Tai irgi „auklėjimo elementas“, kurio trūko senojoje bibliotekoje. Jeigu dabar, pavyzdžiui, „Königsberger Allgemeine“ norėtum ant bet kokio kablio pakabinti, taip, kaip buvai iki šiol pratęs, tai tave perspės mažas lapukas: „Stok, čia vieta tik „Grüne Post“. Taigi teks ieškoti atitinkamo lapuko arba kabinti laikraštį ant nepažymėto kablio.

Grįždamas į skaityklą, dar apžiūriu Boesės ^[2] paveikslą su Klaipėdos vaizdu ir paprašau grąžinti man bilietą. Mano žvilgsnis užkliūva už reljefinės sienos puošybos, už juodo sėjėjo, kuris aštriai išsikišęs virš šviesaus pagrindo. Bandau išvesti paralelę tarp sėjėjo, kurio galva matosi pritvirtinta ant sienos kaip tik virš prižiūrinčios ponios galvos ir bibliotekos, kaip kultūros sėjėjos, kai pastebiu, jog ponia jau senokai laiko man atkišusi bilietą. „Atleiskite, – pasakau, – ką tik buvau įsigilinęs į kai ką labai gražaus“. Į tai ji tik supratingai nusišypso.

Apačioje, išdavimo skyriuje, vis dar toks pat sujudimas. Tačiau su pasitenkinimu reikia pasakyti, kad nėra įprasto balsų klegesio. Vis labiau skinasi kelią puikus įprotis savo pageidavimų lapuką įdėti į skolinimosi kortelę. O ypač puiku yra tai, kad galima ir į užkulisius užmesti akį. Senojoje bibliotekoje tai buvo neįmanoma, o dabar per stumdomas duris galima pamatyti saugyklą, kurioje ilgomis eilėmis surikiuotos knygos.

Pagaliau po geros valandos galima pasiimti knygas ir išeiti. Pasiimu paltą ir krepšį ir žengiu į lauką. „Paklausyk, – sakau bibliotekai, vėl stovėdamas nuo lietaus šlapioje gatvėje, – Tu man labai patikai, būkime geri draugai“, – ir pasiuntęs paskutinį žvilgsnį gražiajam namui, patraukiu Libauer gatve...

[1] Meine Freudin, dei Stadtbücherei. Memeler Dampfboot, 1936, 4, Juni.

[2]Gustav Boese (Böse) – dailininkas (gimė 1878 m. Šverine – mirė 1943 m. Berlyne). Mokėsi Berlyno dailiųjų amatų mokykloje. Gyveno ir dirbo Berlyne. Kuršių neriją „atrado“, kai 1914 m. buvo pašauktas į karinę tarnybą Klaipėdoje. Nuo 1919 m. nuolat lankydavosi Klaipėdoje ir Kuršių
 nerijoje bei tapė.

Ištrauka iš Jurgos Bardauskienės knygos Kultūros palikimo beieškant, Klaipėdos miesto biblioteka 1920–1945 m. (P. 42–44).

Nuo pat bibliotekos įkūrimo (1950-ais metais) keitėsi ne tik pavadinimas, bet ir veiklos teritorijos ribos, sąlygos, istoriniai ir socialiniai kontekstai. Šiuo metu biblioteka yra Klaipėdos regiono viešųjų bibliotekų veiklos koordinavimo ir metodinio vadovavimo centras. Biblioteka teikia metodinę, informacinę ir organizacinę pagalbą 11-ai Klaipėdos ir Tauragės apskrityse veikiančių centralizuotų bibliotekų sistemų (185 bibliotekos): 11 viešųjų bibliotekų savivaldybių centruose, 19 miesto filialų, 155 kaimo filialų.

Bibliotekos paslaugomis kiekvienais metais vidutiniškai naudojasi apie 13 tūkst. registruotų vartotojų, 27 proc. jų yra iš kitų regiono miestų ir rajonų. Per darbo dieną bibliotekoje apsilanko apie 1 000 lankytojų. Vienam registruotam skaitytojui per metus vidutiniškai paskolinamos 28 knygos. Kasmet bibliotekoje vyksta daugiau nei 400 įvairiausių renginių, 150 parodų, 190 edukacinių užsiėmimų.

1. Biblioteka 5 kartus keitė pavadinimą:
   • Sritine pabuvo nepilnus trejus metus;
   • Klaipėdos miesto viešąja – keturis mėnesius;
   • Klaipėdos viešąja – 26 metus;
   • Klaipėdos Ievos Simonaitytės viešąja – 16 metų;
   • Klaipėdos apskrities viešąja I.Simonaitytės – nuo 1995 m. iki 2020 m.
2. Biblioteka 5 kartus keitė steigėją:
   • Klaipėdos sritis;
   • Klaipėdos miestas;
   • Kultūros švietimo valdyba prie Kultūros ministerijos;
   • Klaipėdos apskritis;
   • LR kultūros ministerija.
3. Tik du kartus keitė lokaciją: įsisteigė Cvirkos, dabar Turgaus gatvėje, persikėlė į Gerlachų rūmus.
4. Per ilgą naujos bibliotekos projektavimo epopėją, buvo siūloma statyti keturiose vietose:
   • Taikos prospekte;
   • Senamiestyje;
   • Šalia Telekomo Dangės gatvėje,
   • Kojinių fabriko teritorijoje (čia ir išdygo)
5. Tų laikų anekdotas: senamiestyje biblioteka nebuvo pastatyta, nes pastatas būtų užstojęs saulę vieno įtakingo klaipėdiečio miegamajame.
6. Bibliotekai per 70 metų vadovavo 6 direktoriai.
7. Nors visais laikais vyrų skaičius bibliotekos bendruomenėje neviršydavo 5 %, jai vadovaudavo išimtinai vyrai.
8. Kada vyrų skaičius bendruomenėje ėmė viršyti 10 % bibliotekai pradėjo vadovauti moterys (dabar vyrų net 18 %).
9. Vienu metu bibliotekos padaliniai buvo išsimėtę po visą miestą septyniose skirtingose vietose atstumas tarp jų buvo iki 15 km.
10. Du objektus biblioteka turėjo Neringoje.
11. Mažai trūko, kad taptume bažnyčių remontininkais, po sėkmingo Juodkrantės bažnyčios remonto, buvo siūloma remontuoti Kretingalės bažnyčią.
12. Tarybmečiu, šešiasdešimt darbuotojų kolektyve tebuvo tik du Lietuvos komunistų partijos nariai.
13. Pirmoji transporto priemonė – motoroleris, ilgą laiką etatų sąraše buvo motoroleristo etatas.
14. Įrangą bei darbuotojus į Nidoje esančius bibliotekos objektus plukdydavo kateriu Progres, kuris irgi priklausė bibliotekai.
15. 1997 m. nupirktas pirmasis kompiuteris, o 1998 m. pradėtas kurti elektroninis katalogas.
16. Dabar turime per 200 kompiuterių, be jų neapsieina net sargai.
17. Užimame beveik 8 tūkst. kv.m. plotą, neminint apie pusę tūkstančio kv.m. Nidoje.
18. 243 darbo vietos, iš jų 99 skirtos vartotojams.
19. Bibliotekos lentynos yra 18,5 km ilgio.
20. Bibliotekos pastatų komplekse dera du amžiai – XIX ir XXI a., skirtumas tarp paminklinio pastato ir naujojo – beveik pusantro šimtmečio.
21. Bibliotekoje turime net 7 parodų erdves mįslingais pavadinimais: 13 L, 1 P, III A, I A ir kitos.
22. Naujosios bibliotekos projektavimas arba bandymai realizuoti svajones prasidėjo 1970 m. ir buvo palaidotas su architekto R. Lajaus projektu.
23. Dabartinę biblioteką pradėjome 1992 m. baigėme 2008 m., anot I. Simonaitytės: „Buvo visko“.
24. Kelis kartus buvome raginami konservuoti pradėtus statinius, net buvo skirta tam reikalui lentų, pergyvenome rangovų bankrotus, kartais gaudavome lėšų tiek, kad nepajėgdavome įsisavinti (dažniausiai baigiantis metams).
25. Vėliau, kai biblioteka jau įgavo kontūrus, užpuolė visuomenininkai: buvome šaukiami vagimis bei paveldo naikintojais.
26. Kova baigėsi bibliotekos pergale, nes statybos nebuvo sustabdytos, mums nervai pašlijo, o aktyviausiam „kovotojui“ pavyko padaryti politiko karjerą.
27. Anekdotas: bibliotekos vadovai buvo kaltinami, kad nukryžiavo Kristų ant kieme augančio ąžuolo.
28. Pirmosios mūsų bibliotekos knygos – 7000 egz., 1950 m. gautos iš kolektoriaus, Klaipėdos knygyno, Kaliningrado srities, iš jų 21,2 proc. – visuomeninė politinė literatūra.
29. Per pirmąjį veiklos dešimtmetį fondai išaugo nuo 7 000 iki 159 579 egz., t.y. 22 kartus.
30. Pirmoji lietuviška knyga inventorinėje knygoje Stalino premijos laureato Aujezovo Muchtaro Abajus. V., Valst. Grožinės literatūros leidykla, 1950. Pati pirmoji: Ažajev V. Daleko ot Moskvy.
31. Inventorinė knyga pildyta rusų kalba, taigi ir lietuviškos knygos įrašytos rusiškai, pvz.: Antokolskis P. Stichi i poemy; Žemaitė Poimany bes, Izbranoje; P. Cvirka Taina, Rasskazy, Zemlia kormilica, Izbranyje proizvedenije. Visi išvardinti leidiniai lietuvių kalba. Tą galima identifikuoti pagal leidyklą rusiškai įvardintą kaip GICHL, t.y. gosudarstvenoje izdatelstvo chudožestvenoji literatūry arba Valstybinė grožinės literatūros leidykla.
32. Palyginimui: 1951 m. fonduose turėjome 16 377 knygas, 2 112 skaitytojų, kuriems buvo išduota 44 820 knygų; 2009 m. disponavome jau 1 005 484 knygomis, turėjome 27 106 skaitytojus, kurie ėmė paskaityti 556 267 knygas.
33. Seniausia knyga fonduose – Theologia moralis, išleista Antverpene 1678 m.
34. Brangiausios: net dvi – pirmasis naujos bibliotekos statybos projektas, kainavęs 150 tūkst. rublių, ir antrasis – apie 1 mln. Lt.
35. Sunkiausia knyga – Vebsterio žodynas, sveriantis 8 kg. Lengviausia – valstybės finansiniai įsipareigojimai bibliotekai – užima vos vieną eilutę ir nieko nesveria.
36. Biblioteka – unikali vieta, kur tiesa ir melas dera vienoje lentynoje, cituojant Umberto Eko, todėl fonduose dėstomuose pagal abėcėlę, Lenino kūriniai gali stovėti netoli Landsbergio.
37. Nors labai girtis gausa negalime, bet rėmėjų atrandame. Patys dosniausi ir ištikimiausi: Klaipėdos nafta, UAB Mūsų laikas, UAB Druka, UAB Pamario restauratorius ir kiti.
38. Biblioteka išgyveno periodus ir eras. Prie N.Petrovo tebuvo periodas, V. Maluko – ištisa era, S.Songino irgi era, J.Šikšnelio ir L.Pačebutienės – periodai.
39. V. Maluko eroje biblioteka mieste garsėjo gražiausiomis moterimis, kurių skaistybę akylai saugojo direktorius.
40. St. Songino eroje buvo begalės dulkių, vienas kėlė statybininkai, kitas – bibliotekininkai, judindami senus, užsigulėjusius fondus. Be dulkių, užteko ir gražių moterų, tik jų skaistybės nebuvo kam saugoti, visi buvo užsiėmę statybomis, tad demografinis sprogimas nebuvo fiksuotas.
41. Tiesą kalbant, tada mums gražiausia buvo projekto autorė, architektė Neringa Blaževičienė, jai meldėmės, jos meldėme.
42. Mano periodas prasidėjo anekdotu, kurį išgirdau Šiauliuose. Jis skelbė: Šikšnelis, vos spėjęs tapti direktoriumi, atleido pensininkes ir priėmė dirbti visą kursą Klaipėdos universiteto absolvenčių. Nors neteisybė, bet kelia vyrišką prestižą. 
43. Kieme augančius ąžuolus pasiūliau skirti bibliotekos vadovams. Seniausią bei storiausią, paskelbtą gamtos paminklu, pirmajam direktoriui, kuplų ir sparčiai augantį – antrajam, kuris skelbėsi pats jį ir sodinęs (nei patvirtinti, nei paneigti, negaliu), trečias kiek liaunesnis, bet sparčiai tįstantis į viršų – trečiajam (kad per daug neįsismagintų, liepiau nupjauti viršūnę), man bendruomenė pasodino juodąją pušį, paskelbiau: žydės ir megs egzotiškus vaisius, kai bus pakelti atlyginimai bibliotekininkams. Nesulaukėm nei vieno, nei kito, nes medelis ėmė nykti, kol galop nudžiūvo. Kas kaltas: aš ar tie, kurie nekelia atlyginimų? Pasodino serbišką pušelę, bet per pandemiją ir ji nusibaigė. Penktajai direktorei pasodintas šermukšnis žydi ir duoda vaisius. 
44. Per tuos metus bibliotekoje dirbo kone tūkstantis žmonių. Jų darbo stažas: trumpiausias – savaitė, ilgiausias – 50 metų.
45. Bibliotekos istorijoje yra žinomi tik trys atvejai, kai susituokė du bendradarbiai. Kiek lankytojų piršosi bibliotekininkėms – istorija nutyli.
46. 1950 m. fiksuojama 12 darbuotojų ir nė vieno su aukštuoju išsilavinimu, o 2019 m. 99 darbuotojai ir 76 su aukštuoju.
47. Pirmasis direktoriaus įsakymas lietuvių kalba rašytas 1952 m., iki tol tik rusiškai.
48. Jubiliejaus išvakarėse dirba 99 darbuotojai, bendras stažas – 1 537 metai, vidurkis - 15,5 metų.
49. Jų bendras amžius – 4 703 metai, vidurkis – 47,5 metai.
50. Vyriausias šių eilučių autorius – 70, jauniausias – 21 m.
51. Kiekybiniu požiūriu, bibliotekininkų skaičius keitėsi/augo beveik kas dešimtmetį. Jei 1950 m. buvo 12; 1960 m. – 15; 1970 m. – 32; 1980 m. – 64; 1990 m. – 67; 2000 m. – 102.
52. Po audito išvadų etatų skaičius buvo sumažintas iki 99 ir dabar toks yra.
53. 40 ir daugiau metų bibliotekoje yra išdirbę arba dar dirba: 27 žmonės.
54. Po 30 ir daugiau metų išdirbo arba dar dirba: 21 žmogus.
55. Po 20 ir daugiau metų išdirbo arba dar dirba: po keletą darbuotojų.
56. Populiariausi vardai: Linos – keturios, Daivos – trys, Ievos – trys, Danguolės – trys, Martynas ir dvi Martynos, Tomas ir Toma, Nijolės 2 dvi, Juozai – du, Stasiai – du ir kiti.
57. Tarybmečiu, 1963 m. iš 8 368 skaityklos skaitytojų tik 8% buvo TSKP narių ir 34% komjaunuolių, tai kaip TSKP galėjo pretenduoti į varomąją, vairuojamąją ir kitokią jėgą.
58. Dabar LIBIS skaitytojų aptarnavimo posistemė pati formuoja priminimą užuomaršoms skaitytojams ir siunčia jiems raginimus elektroniniu paštu, o visai neseniai buvo laikas kai bibliotekininkai tai darydavo rankomis – rašė raginimus, siuntė juos paštu, aiman, vaikščiojo po namus rinkdami pavėluotas grąžinti knygas. Bibliotekos veiklos pradžioje taip buvo daroma kas ketvirtį. O jau 1955 metais skolas biblioteka išieškodavo per notarų kontorą, štai 1956 m. notarų biurui perduoti 45 skolininkai.
59. Vien per 2013–2019 m. laikotarpį buvo vykdomos labai įvairios projektinės veiklos už 356 049 €.
60. 2019 m. vieninteliai, pirmą kartą Lietuvoje, įrengėme bibliotekininką-robotą arba knygomatą didžiausiame Klaipėdoje prekybos centre „Akropolis“.
61. 2018 m. buvo pradėti vykdyti menininkų rezidencijos projektai įveiklinant Tarptautinį vertėjų ir rašytojų centrą Neringoje (Nidoje).
62. 7 kartus buvo keičiamas aptarnaujamas regionas, anksčiau vadintinas recidyvistų terminu „zona“.
63. 2012 m. įsteigtos nominacijos regiono bibliotekoms – Išminties marės ir bibliotekininkams – Jonvabalis.
64. Per dešimtmetį (1950–1960) bibliografais spėjo padirbėti 5 vyrai, tik jų bendras stažas tesiekė 16 mėnesių.
65. Bibliografinis skyrius visada buvo vadovaujančių darbuotojų kalvė: trys buvę bibliografai tapo pavaduotojais, du direktoriais, penkios skyrių vedėjomis.
66. 2008 m. suformuotas Rankraščių ir archyvų fondas, nuo 2010 m. foto-video archyvas, nuo 2011 m. AdM archyvas, nuo 2013 m. pradėta senosios bibliotekos (Stadtbücherei Memel) kolekcijos rekonstrukcija. 
67. Daugiau nei 10 tūkstančių egz. viso fondo sudaro asmeninės bibliotekos bei kolekcijos.
68. Kalbos paminklas Saulės laikrodžio kiemelyje turi 58 užmirštus žodžius.
69. 
    Mažajame kiemelyje įrengtas I. Simonaitytės suolelis ne tik kalba rašytojos balsu, bet ir atlieka sutaikinimo paslaugą besipykstančioms poroms.
70. Netgi šiais demokratijos laikais sunkiai suvirškinamas faktas, kad 1953 m. naktį bibliotekininkai šturmu užėmė miesto kultūros namų salę ir išplėtė savo valdas H. Manto g. 25. 

Faktai surinkti iš Juozo Šikšnelio, ilgamečio bibliotekos direktoriaus, knygos Septyni dešimtmečiai kaitos ir pastovumo: Klaipėdos Ievos Simonaitytės biblioteka 1950–2020 metais (2020).

Bibliotekoje yra penkios skaityklos, atviri fondai vaikams ir suaugusiems, patalpos jaukiam poilsiui, estetiškos, specialiai renginiams pritaikytos patalpos bei du jaukūs kiemeliai. Biblioteka turi Renginių, Konferencijų sales bei Gerlacho palėpę. Buvusios ratinės pastato patalpos išnuomotos kavinei ir knygynui. 

2017 m. atidaryta Edukacinė erdvė (Herkaus Manto g. 9A), kurioje laukiami visi, siekiantys tobulėti, kurti, bendradarbiauti bei mokytis visą gyvenimą. Joje įrengta moderni 16 vietų kompiuterizuota mokymų klasė, verslumo erdvė. Čia vyksta nemokamos popieriaus gaminimo edukacijos, kompiuterinio raštingumo mokymai ir kiti kūrybiniai užsiėmimai.

Bibliotekai priklauso Neringoje (Nidoje) įkurtas Tarptautinis vertėjų ir rašytojų centras, kuris yra vienintelė tokio pobūdžio įstaiga Lietuvoje. Šiame centre sudaromos palankios sąlygos rašytojams ir vertėjams iš Lietuvos ir užsienio gyventi bei kurti.

Biblioteka visada siekė būti nacionalinės kultūros saugotoja, tenkinti regiono gyventojų informacinius poreikius, užtikrinti teisę į informaciją, raiškos laisvę, sudaryti galimybes visiems naudotis bibliotekos informaciniais ištekliais.

Bibliotekoje sukauptas ne tik gausus leidinių, bet ir vertingų kraštotyrinių bei rankraštinių dokumentų fondas, saugomas AdM ir foto archyvai, asmeninės klaipėdiečių bibliotekos, marininstikos dokumentų kolekcija.