Pradžia

Neišsemiami rašytojos palikimo lobiai

Atnaujinta: 2022-12-01
Pradžia

Pagrindinis visus 2022-uosius įgyvendinamos Ievos Simonaitytės metų programos akcentas – dvi dienas vykusi mokslinė konferencija „Ievos Simonaitytės kūrybos naratyvai etnologiniu ir socialiniu aspektu“, skirta rašytojos 125-osioms gimimo metinėms paminėti. Nors Ievos Simonaitytės metai taip pat buvo paskelbti prieš penkerius metus, po tokios neilgos pertraukos į Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešąją biblioteką susirinkę mokslininkai, bibliotekininkai, muziejininkai, menininkai dalijosi naujais atradimais ir įžvalgomis apie rašytojos gyvenimą bei kūrybą.

Lapkričio 17 d. vyko teorinė ir meninė konferencijos dalis, o lapkričio 18 d. renginį pratęsė patirtinė ekskursija Klaipėdos rajone, lankant svarbias rašytojos gyvenimo ir kūrybos vietas Priekulėje, Vanaguose.

„Kartais atrodo, kad apie Ievą Simonaitytę jau viskas pasakyta, išleista ne viena išsami monografija, tačiau kiekvieną kartą turi perrašyti istoriją iš savo perspektyvos. Ievos Simonaitytės asmenybę ir kūrybą galima nagrinėti įvairiais naujais rakursais ir aspektais, integruojant literatūros mokslą, psichologiją, etnologiją“, – teigė išsamią I. Simonaitytės atminimo įprasminimo šalyje apžvalgą pateikusi Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto direktorė prof. dr. Aušra Martišiūtė-Linartienė.

Solidžios monografijos apie I. Simonaitytę autorius, rašytojos metų iniciatorius akademikas prof. habil. dr. Domas Kaunas konferencijos dalyvius nustebino I. Simonaitytės, kuri 1936 m. tapo pirmosios Valstybinės literatūros premijos laureate, sugretinimu su pirmąja Nobelio literatūros premijos laureate moterimi, švedų rašytoja Selma Lagerlöf. Mokslininkas pateikė bent dešimt abi rašytojas siejančių sutapimų ir iškėlė prielaidą, kad I. Simonaitytės kūrinys „Aukštujų Šimonių likimas“ galėjo būti parašytas sekant S. Lagerlöf romanu „Sakmė apie Gestą Berlingą“.

Įdomią gėdos ir kaltės temą rašytojos kūryboje nagrinėjo Palangos senosios gimnazijos mokytoja dr. Skaistė Barkutė. „Kažin ar mokiniams, pirmą kartą skaitantiems Ievos Simonaitytės kūrybą, užkliūva ši tema. Aš pati tik dabar atkreipiau dėmesį, kaip jos kūrinių herojai dažnai dėl ko nors susigėsta arba jaučia kaltę, o šiuos jausmus sukeliančios priežastys šiandien gali atrodyti net keistos. Pavyzdžiui, gėda kaip drovumas, kai jauna panelė susigėsta savo grožio“, – dalijosi įžvalgomis pranešėja ir pateikė dar pluoštą citatų, kuriose kalbama apie gėdą dėl garbės, svetimą gėdą, tautinę gėdą.

Ne vienas konferencijos pranešėjas pateikė gražių pavyzdžių, atskleidžiančių I. Simonaitytės kūrybą, kaip Mažosios Lietuvos etnopaveldo, kalbos, tautosakos, net liaudies medicinos autentišką lobyną.

Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto darbuotoja etnologė Gražina Kadžytė savo pranešimu įrodinėjo, kad I. Simonaitytės kūryba, ypač jos autobiografinė trilogija „...O buvo taip“, yra tarsi vadovėlis Mažosios Lietuvos kraštui pažinti. Čia pateikiama gausybė tradicinių šeimos ir kalendorinių švenčių, kasdienės buities, prietarų, burtų, liaudies medicinos pavyzdžių ir nuostabiai atskleidžiama šio regiono tarmė.

Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus Etnografijos skyriaus vedėja dr. Aušra Žemyna Kavaliauskienė patvirtino I. Simonaitytės kūrybos, kaip etnografinio šaltinio, patikimumą, autobiografinį kūrinį „...O buvo taip“ sugretindama su 2021 m. muziejui perduotu Erikos Grubert-Borodkinienės rankraščiu, kuriame užfiksuoti jos tėvo Viliaus Gruberto vaikystės prisiminimai apie gyvenimą Griežiuose su Skrandžiais. Madleina Skrandienė (Madlinė Skrandies) (1879–1944), kurią V. Grubertas vadino savo senele (oma), buvo rašytojos teta (jauniausia jos mamos sesuo). Prisiminimuose minimi ir kiti I. Simonaitytės artimieji – Vanagų kaime gyvenę Dūdjoniai, kurių namuose rašytoja augo.

Apie I. Simonaitytės gyvenimo buitį ir būtį, jos pasaulėžiūrą, charakterį, pomėgius ir kūrybos procesą papasakojo Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktorė Deimantė Cibulskienė. Ji pristatė pranešimą apie I. Simonaitytės archyve saugomas muziejines vertybes. D. Cibulskienės teigimu, per savo gyvenimą I. Simonaitytė padarė didžiulį šuolį – nuo užguitos pavainikės, neišsimokslinusios kaimo siuvėjos iki visų gerbiamos rašytojos, turinčios išlavintą skonį ir estetikos pajautimą. ,,Ji skaitė pasaulinę literatūrą ir kolekcionavo knygas, sukaupė didžiulę asmeninę biblioteką, mėgavosi klasikine muzika, mėgo puoštis, pozuoti fotografams ir pati fotografuoti, buityje naudojo tuo metu prabangius daiktus“, –  vardijo pranešėja.

Dr. Arida Riaubienė konferencijoje išsamiau pristatė Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje saugomą Ievos Simonaitytės asmeninės bibliotekos dalį, kurioje – 1335 tomai. Tai pačios rašytojos knygynuose pirktos knygos, kolegų rašytojų, bičiulių dovanotos daugiausia grožinės literatūros knygos lietuvių ir vokiečių kalbomis, antikvarinės knygos, meno albumai. I. Simonaitytei priklausiusiose knygose gausu įvairių ženklų: nuosavybės įrašų, ekslibrisų, dedikacijų, antspaudų, lipdžių.

Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriaus bibliotekininkas Tomas Petrulis atskleidė epistolinio rašytojos palikimo paslaptis ir informavo, kad skyriaus fonduose saugomi 177 I. Simonaitytės laiškai, kurių didžioji dalis iki šiol nebuvo publikuota. Šiemet jie suskaitmeninti ir tapo prieinami akademinei bei plačiajai visuomenei.

Pirmąją konferencijos dieną užbaigė dviejų pamirštų žodžių – „atminai“ (linų išmynimo šventė, daiktas kam nors atsiminti, malda už mirusius) ir „palaunagė“ (valgis tarp pietų ir vakarienės, popiečiai, pavakariai) – paminklinių lentų atidengimas Ievos Simonaitytės pamirštų žodžių alėjoje. Šiuos žodžius parinko praėjusių metų literatūrinės Ievos Simonaitytės premijos laureatės Daiva Molytė-Lukauskienė, Jurga Petronytė ir Sondra Simana.

Antrąją konferencijos dieną jos dalyviams surengta įspūdinga patirtinė ekskursija Klaipėdos rajone. Pasitelkus profesionalių menininkų ir vietos bendruomenių kolektyvų pajėgas sukurtas nuostabus I. Simonaitytės asmenybę reprezentuojantis ir Mažosios Lietuvos regiono autentiką subtiliai atskleidžiantis maršrutas.

Renginys prasidėjo Priekulės centre, prie Dalios Matulaitės sukurto paminklo „Šventvakarių Ėvė“. Čia iškilmingai atidengtas interaktyvus informacinis terminalas, kuriame atgyja rašytojos paveikslas: skamba jos balsas, galima pažiūrėti dokumentinio filmo apie rašytoją fragmentus, žaidžiant žaidimą pasitikrinti literatūrines žinias. Aplankyta svarbiausia rašytojos palikimą saugojanti ir aktualizuojanti vieta Priekulėje – Gargždų krašto muziejaus filialas Ievos Simonaitytės memorialinis muziejus. Čia konferencijos dalyvius su kafija ir tradiciniu šišioniškių pyragu pasitiko XX a. pradžios guvernančių uniformą dėvinčios damos. Gargždų krašto muziejaus darbuotoja Renata Šiurytė-Šimulienė papasakojo apie rašytojos gyvenimą Priekulėje pasistatytame vasarnamyje. Priekuliškė rašytoja Edita Baranauskienė susirinkusiesiems pristatė ir padovanojo savo 2021 m. pasirodžiusią knygą „Kovingoji Ėvė“.  

Lankantis Vanagų kapinaitėse, kur palaidoti rašytojos giminaičiai, sakralią nuotaiką sustiprino skambančios evangelikų liuteronų giesmės. Priekulės geležinkelio stotyje, iš kurios I. Simonaitytė iškeliavo į platųjį pasaulį, pasinerti į Klaipėdos krašto metraštininkės gyvenimo ir kūrybos apmąstymus padėjo Donato Bielkausko ir Kristijono Lučinsko projekto „Tykumos“ muzika ir vaizdai, o kultūrines konferencijos patirtis vainikavo gardaus šiupinio porcija.

Jurga Petronytė

Konferencijos organizatorė Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešoji biblioteka, partneriai: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutu, Priekulės kultūros centru, Gargždų krašto muziejus.

Mokslinę konferenciją iš dalies finansavo Lietuvos Respublikos kultūros ministerija ir Klaipėdos rajono savivaldybė.

Į viršų