Kaip padėti vaikui įveikti netektį: mirtis vaikų literatūroje
Rekomenduojamų skaityti knygų sąrašas su anotacijomis
Šiuo metu vaikams išleidžiama nemažai knygų, kurios padeda prisitaikyti prie sunkių socialinių situacijų: išgyventi tėvų skyrybas, emigraciją, artimųjų mirtį, patyčias. Viena skaudžiausių, jautriausių temų vaikų literatūroje – netektis: senelių, tėvų, brolių, draugų, mylimo augintinio.
Knygų šia tema vaikams yra parašyta nemažai. Jos parašytos atsižvelgiant į vaiko amžių, santykį su mirusiuoju. Kartais norėtųsi knygose rasti drąsesnių ir gilesnių vaikų išgyvenimų, kad skaitydamas vaikas rastų patvirtinimą, jog tai, kaip jis jaučiasi gedėdamas yra visiškai normalu (pvz., kad normalu gedint pykti ant mirusios mamos ar tėčio arba nenorėti užsiimti mėgstama veikla).
Pristatomų knygų veikėjai skirtingai išgyvena netektis. Tačiau dažniausiai visgi jie randa paguodą ir pagalbą sunkiu gyvenimo metu. Knygos apie netektis taip pat gali tapti paguoda jauniesiems skaitytojams: skaitydami vaikai gali susitapatinti ir pajausti tai, ką jaučia jų mylimi personažai ir kartu su jais rasti išeitį iš susiklosčiusios situacijos.
Knygas galite užsisakyti elektroniniame kataloge iBiblioteka.lt.
Wolf Erlbruch Antis, Mirtis ir tulpė
Garsaus vokiečių rašytojo ir dailininko Wolfo Elbrucho sukurta paveikslėlių knyga „Antis, Mirtis ir tulpė“ yra viena žinomiausių rašytojo knygų. 2006 m. apdovanotas Hanso Christiano Anderseno medaliu, 2016 m. Wolfas Elbruchas pelnė svarbiausią tarptautinį vaikų literatūros apdovanojimą – Astridos Lindgren premiją. Knyga išversta į daugiau nei 20 kalbų. Pagal ją sukurtas animacinis filmas, taip pat ne vienas spektaklis šeimoms. Knyga skirta patiems mažiausiems skaitytojams. Tai paveikslėlių knyga, kurioje mažai teksto, o iliustracijos – įtaigios. Kaip galima nuspėti iš pavadinimo, knygoje paliečiama neįprasta tema mažųjų literatūroje – mirtis. Net ir mažiems vaikams neišvengiamai kyla daugybė klausimų apie netektį: kur viskas dingsta, kas būna numirus, ar mirusysis kada nors sugrįš? Knygoje antis susipažįsta su mirtimi, su ja bendrauja, kalbasi apie gyvenimą po mirties: „Kai kurios antys sako, kad paskui tampi angelu: sėdi sau ant debesies ir žiūri į žemę“. Ir mirtis visai nebaisi. Antis mąsto, kad jai bus liūdna, kad po mirties nebeturės tvenkinio. Mirtis ją guodžia: „Kai tu būsi mirusi, nebus ir tvenkinio – bent jau tau nebus“. „Šiokia tokia paguoda, tada man nereikės jo liūdėti“.
Astrid Lindgren Mijo, mano mijo
Astrid Lindgren (1997-2002) – švedų autorė, įvertinta Hanso Kristiano Anderseno medaliu. Rašytoja sukūrė kelias dešimtis knygų vaikams. Jos išverstos beveik į šimtą kalbų ir noriai skaitomos visame pasaulyje. Garsiausi autorės kūriniai – „Pepė Ilgakojinė“, „Broliai Liūtaširdžiai“, „Ronja plėšiko duktė“. Knyga „Mijo, mano Mijo“ prasideda policijos pranešimu, kad dingo Bu Vilhelmas Ulsonas –mažametis berniukas, pagrindinis knygos veikėjas. „Ir niekas niekada nesužinojo, kur jis iškeliavo“. Istoriją knygoje pasakoja pats Bu Vilhelmas Ulsonas. Jis – našlaitis, jo tėtis nežinomas, o mama mirė gimdydama. Berniuką globoja vaikų nemylintys teta ir dėdė. Bosė turi vieną draugą, mylimą krautuvininkę ir aludario arklį. Galbūt berniukas pabėgo iš namų? „Niekas geriau nežino už mane, kaip sunku ilgėtis“. O iš tikrųjų, gavęs dovanų obuolį ir krautuvininkės paprašytas išsiųsti laišką, berniukas patenka į Tolių Šalį, kurioje karaliauja jo tėtis karalius. Tėtis sugrąžina jam tikrąjį vardą Mijo ir padovanoja žirgą. Bet ir šioje šalyje ne viskas klojasi gerai: šalyje karaliauja piktasis riteris Kato, kuris grobia vaikus ir su kuriuo Mijo tenka susikauti. Be galo jautri istorija apie tikrą draugystę, netektį, tėvų meilės ilgesį, išsipildžiusias mažo berniuko svajones: „Jis ten, kur šlama sidabrinės tuopos... kur švyti laužai ir šildo naktį... kur yra duonos, malšinančios alkį... kur turi tėtį karalių ir be galo jį myli, o ir šis jį myli“.
Astrid Lindgren Broliai Liūtaširdžiai
Knyga parašyta 1973 m. ir jau išversta į 46 užsienio kalbas. Ši knyga skiriasi nuo kitų A. Lindgren knygų. Ją galėtume priskirti fantastikos žanrui: knygos veiksmas vyksta stebuklingame anapusybės pasaulyje. Bet kartu joje paliečiamos ir sudėtingos gyvenimiškos temos: mažojo broliuko liga (jis negali vaikščioti), mirtis, išdavystė, tironija. Šalia sunkaus ir sudėtingo pasaulio egzistuoja ir šviesus, kupinas broliškos meilės, vilties ir drąsos pasaulis. Pagrindiniai istorijos veikėjai: broliai Junatanas ir Skrebutis. Skrebutis serga nepagydoma liga. Bet atsitinka taip, kad abu broliai atsiduria pomirtiniame pasaulyje – Nangijalos šalyje. Tai be galo šviesus pasaulis, kur nuolat žydi sodai, o prie laužų pasakojamos istorijos. Bet kartu čia veikia ir blogio jėgos: gyvena slibinas Katla, šalį valdo tironas Tengilis. Broliai prisijungia prie kovotojų, turi įveikti savo baimes ir išspręsti daug nevaikiškų problemų. Pati A. Lindgren paklausta, kas įkvėpė parašyti tokią liūdną istoriją, pasakoja, kad mintis kilo važiuojant traukiniu. Buvo ankstyvas rytas, saulė kažkaip keistai stebuklingai apšvietė ežerą. Čia galėtų būti stebuklų pilna šalis, joje be abejo gali įvykti įstabių dalykų. Vėliau autorė kapinėse pamatė paminklą dviems broliukams su užrašu: „Čia ilsisi jauni broliai Johan Magnus and Achates Phalen, mirę 1860“. „Tuomet iškart supratau, kad mano kita knyga bus apie mirtį ir apie tuos du mažus broliukus“, – sakė rašytoja. Ši knyga sulaukė didelio populiarumo Švedijoje: išėjo daug pakartotinų leidimų, pastatytas filmas, sukurti 2 miuziklai.
Tim Bowler Upės sūnus
Tim Bowler (g. 1953) – garsus anglų rašytojas, sukūręs devyniolika knygų jaunimui, pelnęs penkiolika apdovanojimų. 1998 m. už knygą „Upės sūnus“ gavo Karnegio medalį. Tai išskirtinis literatūrinis Jungtinės Karalystės apdovanojimas. Šio autoriaus knygos priskiriamso prie psichologinės, filosofinės literatūros. Knyga prasideda žinia, kad senelis rimtai serga. Jis atsisako gydytis ligoninėje – „pats save išsirašė namo“ ir primygtinai reikalauja nenutraukti atostogų bei važiuoti poilsiauti į jo jaunystės kaimą. Ir dar, jis būtinai turi užbaigti tapyti paveikslą „Upės sūnus“, kuriame nėra vaizduojama jokio berniuko. Knygoje vaizduojamas artimas ryšys tarp senelio ir jo anūkės Džesės: jie turi bendrų paslapčių, anūkė visur lydi senelį ir padeda suruošti tapymo įrankius. Kartą Džesė pamato iš vandens išnyrantį jauno vaikinuko siluetą ir nejučia įsitraukia į mistinį paveikslo tapymą. Pasak kritikų, „tai – jausmingas, įtemptas, verčiantis susimąstyti romanas. Perskaitęs jį esate jau ne tas pats žmogus“.
Hakon Ovreas Rudalius
Hakon Ovreas (g. 1974) – norvegų rašytojas, studijavęs literatūrą Oslo universitete. Išleido tris poezijos knygas, o 2013 metais parašė pirmąją knygą vaikams „Rudalius“. Ši knyga rašytojui pelnė Šiaurės Tarybos vaikų ir jaunimo literatūros premiją bei daugybę kitų apdovanojimų gimtojoje Norvegijoje, Olandijoje, Vokietijoje. Rašytojo kūryba vertinama už paprastumą, įtaigumą ir nežabotą fantaziją, kuri vaikams atrodo labai tikroviška, o suaugusiems sukelia nostalgiškus vaikystės prisiminimus. Nors pasakojimo stilius lengvas, pagaulus, autorius savo smagiose ir nuotykių kupinose knygose paliečia ir gilesnes, vaikams svarbias temas, tokias kaip draugystė, atskirtis už patyčias ar blogus darbus, drąsa, mirtis. Knyga prasideda Daliaus senelio mirtimi. Šeima ruošiasi laidotuvėms. Prisiminimui lieka laikrodis su nejudančiomis rodyklėmis. Bet naktį viskas pasikeičia. Dalius užsivelka apsiaustą, tampa superherojum – Rudalium, o laikrodžio rodyklės ima lėkti pirmyn. Tada Rudalius susitinka mirusį senelį, kuris pažada su juo pasimatyti dar ne kartą. Iš tiesų taip ir nutinka. Jie kalbasi apie mirtį, apie stebuklingą džiovintą žirafos ausį, kuri išpildo visus norus. Dalius nenori, kad senelis dingtų, bet senelis jį guodžia: „dėl to aš ir gyvenu. Sename laikrodyje. Kas kartą, kai jis tiksi, tai plaka mano širdis, ir aš tau kuždu, kad viskas bus gerai“. Lygiagrečiai eina realus, kasdienis gyvenimas.
Jostein Gaarder Mergaitė su apelsinais
Knygos autorius Jostein Gaarder (g. 1952 m.) studijavo filosofiją, teologiją ir literatūrą. Jo kūriniai verčiami į daugelį pasaulio kalbų. Galbūt jau teko skaityti knygą apie filosofijos istoriją „Sofijos pasaulis“, romanus „Maja“, „Kortų paslaptis“, „Istorijų pardavėjas“, „Vita brevis“, apysaka-pasaka „Ei, ar čia kas nors yra?“ ir kt. ? Autorius apdovanotas ne viena literatūrine premija. „Mergaitė su apelsinais“ – bene pati asmeniškiausia žinomo norvegų rašytojo knyga. Pagrindinis veikėjas – Georgas Riodas gyvena Osle su mama, jaunesniąja sese ir naujuoju tėčiu. Tikrasis tėtis miręs prieš 11 m. Betvarkant senus daiktus, seneliai randa tėčio užrašus – laišką sūnui, pavadintą „Mergaitė su apelsinais“. Kodėl mergaitė ir kodėl apelsinai? Tėtis kažkada jaunystėje važiuodamas tramvajumi sutiko mergaitę su 8 kg. apelsinų, kurie netyčia išbyrėjo keleiviams po kojomis. Mergaitė išlipo su vieninteliu likusiu apelsinu. Vėliau jie ne kartą susitinko, galbūt ne taip ir „netyčia“? Paprastame pasakojime apie citrusinius vaisius daug astronomijos, filosofijos, skaudžių išgyvenimų (liga, mirtis, žinia, kad nematysi augančio sūnaus), bet kartu ir daug šviesos, gėrio ir vilties. Knygą patariama skaityti tiek vaikams, tiek suaugusiems, „kurie stengiasi matyti šviesiąją gyvenimo pusę“.
Anna Seidl Čia nėra didvyrių
Mokykloje pasigirsta šūviai, panika, visi ima bėgti slėptis. Gelbėjasi kas kaip išmano. Čia nėra didvyrių – visi stengiasi tik išgyventi. Pagrindinei veikėjai Miriamai vos 15, penkis mėnesius ji turi pirmą tikrą vaikiną, tad „mirties jos sąraše nėra“. Dalis vaikų pasislepia tualete, apmiršta aidint žudiko žingsniams. Miriama akis į akį susiduria su žudiku, pažįstamu berniuku, su kuriuo kažkada atsisakė eiti į pasimatymą. Ji sustingsta ir laukia šūvio. Galėtų padėti prie kojų gulinčiam kraujuojančiam draugui, bet.... Pasigirsta šūvis, paleistas spec. būrio karių, kurie nukauna vaikiną. Miriamai pasisekė, nors aplink – sužeisti arba galbūt nebegyvi bendraamžiai. Akistatą su mirtimi įvykių liudininkai išgyvena skirtingai: kas su tėvais persikelia į kitą miestą, kas atsitveria tylos siena, kas tiesiog gyvena apimtas sielvarto ir neapykantos. Joana neatlaikiusi kaltės naštos pasitraukia iš gyvenimo. Miriama netenka ne tik savo vaikino, bet ir geriausios draugės. Kas kaltas? Kalti šiek tiek visi. Visi, kurie tyčiojosi iš Matijaso Štaudto. Miriamai labai sunku sugrįžti į save, į kasdienį gyvenimą. Jau niekada nebebus taip, kaip buvo. „Kartais pavydžiu tiems, kurie žuvo per žudynes. Jiems nereikia visko mokytis iš naujo, kaip man. Jiems nereikia ilgėtis kitų. Ir svarbiausia: jiems nereikia jaustis visiškai sugniuždytiems, sudaužytiems į šimtus mažų gabalėlių“.
Riitta Jalonen Mergaitė ir kuosų medis
Knyga apie netektis ir naujo gyvenimo kūrimą. Itin jautrus pasakojimas, kuriame liūdesys ir džiaugsmas visuomet greta. Maža mergaitė netenka tėčio. „Daugiau nebegalėsiu miegoti tarp mamos ir tėčio. Manęs daugiau niekas nebenešios ant sprando. O norint pasisupti ant sunertų rankų, reikia dviejų suaugusių“. Mergaitė kartais užmiršta, kad tėčio nebėra: ji pastebi jį lange, nori ką nors jam papasakoti. Ji galvoja „jei žmogus ko nors labai ilgisi, jis gali įsivaizduoti, jog mato tą, kurio ilgisi“. Tėtis numirė, kai nustojo plakti jo širdis. Medžio viduje taip pat plaka širdis. Mergaitė tiki, kad ”tėtis išgirs ją danguje ir pasakys kuosoms, kad jos turi skristi atgal prie geležinkelio stoties medžių: ten jų laukia mergaitė ir medžiai“. O tuo metu mama nuperka bilietus į naują gyvenamąją vietą. Mergaitė bando „susigyventi“ su ta mintimi: „ir jei aš laiptus pasieksiu per mažiau nei dvidešimt šuoliukų, naujoje vietoje susirasiu gerų draugų“. Knyga buvo įvertinta 2004 metų Finlandia Junior premija – vienu iš reikšmingiausių nacionalinių Suomijos vaikų literatūros apdovanojimų. Ją iliustravo suomių grafikė, iliustratorė, rašytoja Kristina Louhi.
Maja Lunde Sniego sesė
Viena žymiausių norvegų rašytojų Maja Lunde sukūrė nepamirštamą kalėdinę istoriją vaikams, Kalėdomis ir stebuklais kvepiančią istoriją, kupiną paslapčių ir mistikos. Tai kalėdinė istorija apie artimų, mylimų žmonių netektį, apie džiaugsmą ir liūdesį. Julianas susipažįsta su Hedviga, gurkšnoja kakavą, valgo imbierinius sausainius, laukia Kalėdų. Didžiausias Juliano rūpestis: ar tėvai spės papuošti eglutę Kalėdoms ar ko nors nepamirš. Juk Kalėdų niekada nebus per daug. Kas sukuria Kalėdų dvasią? Julianui – kalėdiniai kepiniai, Hedvigai – sniegas. Vaikai nusprendžia iš sniego ką nors nulipdyt. Sniego senį? Banalu. O gal sniego ponią? Sniego sesę? Belipdant ji pradeda panašėti į Junę. Jau pusmetis kai namai ir šeimos nariai – labai pasikeitę. Namai kvepia ne Kalėdų kepiniais, o žuvies kotletais, morkomis, kitais kasdieniniais maisto produktais. Tėvai – tarsi ne tėvai, o jų antrininkai. Prieš pusmetį mirė Junė – vyresnėlė Juliano sesuo. Niekas nelanko jos kapo, visiems – per sunku. Tyla prie stalo. Vienintelė pokalbių tema – oras. Mokykloje keletas mokytojų teiravosi, gal Julianas norėtų pasikalbėti apie tai, kas įvyko, bet berniukui vis atrodo, kad pasipasakoti nebūtų labai svarbu arba... teisinga. Mokykloje visi pažinojo Junę. Galiausiai Julianas pasipasakoja, kas nutiko jų šeimoje savo naujai draugei Hedvigai, nes ji niekada nebuvo sutikusi Junės, nepažinojo jos šeimos. Knygoje nepaprastai darnus turinio ir formos santykis. Knygą puošia įstabaus grožio Lisos Aisato iliustracijos. Ši menininkė turi originalų, savitą braižą, jos knygos yra pelniusios daugybę apdovanojimų.
John Green Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos
Daugeliui skaitytojų knygos pavadinimas turbūt asocijuojasi su 2014-tais metais pastatytu to paties pavadinimo filmu, sulaukusiu didžiulės sėkmės. Ir kas buvo neskaitęs knygos, būtinai panoro ją paskaityti. Istorija pasakojama šešiolikmetės Heizelės vardu. Jai 16 ir jai diagnozuotas skydliaukės vėžys. Ji vaikšto su vežiojamuoju deguonies balionėliu. Ji lanko koledžą, labai mėgsta skaityti. Ji lankosi paramos grupėje, kur susirenka vaikai, sergantys vėžiu, pasakoja apie savo ligos eigą, gydymą, savo svajones, pasiekimus ir mirtį. Pasirodo yra net tokia liga – kirmėlinės ataugos vėžys. Ten Heizelė susipažįsta su Ogastu (Gastu), užsimezga graži draugystė. Jaunuoliai skaito knygą, kuri neturi pabaigos, todėl abu nusprendžia vykti į Amsterdamą, susitikti su knygos autoriumi. Labai jautri ir skausminga jaunų, sergančių, bet neprarandančių vilties, trokštančių mylėti žmonių istorija. John Green (g.1977 m.) – amerikiečių rašytojas, blogeris, video tinklaraštininkas. Jo romanai „Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos“, „Aliaskos beieškant“, „Popieriniai miestai“ ir „Vėžliai iki begalybės“ išversti ir į lietuvių kalbą, tapo tarptautiniais bestseleriais. Knygas rašyti autorių įkvėpė darbas vaikų ligoninėje, kur jis dirbo baigęs studijas, galbūt todėl tekstas toks pagaulus, suprantamas, jaunatviškas, lyg kalbėtum su bendraamžiu: vietomis norisi nusikvatoti, vietomis jauti gumulą gerklėje...
Bjorn Sortland, Hilde Kramer Ką mena širdis
„Ką mena širdis“ – pasakojimas apie mažos mergaitės susitikimą su didžiąja menininke Frida Kahlo. Tai susitikimas, kuris pakeičia tiek Leonardos, tiek Fridos gyvenimą. Maža mergaitė dažnai atbėga aplankyti mamos, kuri tvarko svetimų žmonių namus. Vienas jų – mėlynasis namas, kuriame gyvena serganti tapytoja. Leonarda su ja susipažįsta, jos pradeda bendrauti. Ponia papasakoja savo istoriją, mergaitė savo – apie sergančią seserį. Ji įsitikinusi, kad sesuo tikrai pasveiks. Jai kartais būna labai sunku, bet ji neverkia, nes „verkia tik per laidotuves. Jei žmogus gyvas, niekas neverkia. Iš tų, kuriuos pažįstu, dar niekas nemirė.“ Frida palaiko mergaitę, pataria išsiverkti, nes tai labai žmogiška: „Tu myli savo seserį ir bijai, kad ji gali numirti. Tai, ką mena širdis, gali būti tikresnė tiesa, negu tai suvokia protas“. Po kelių dienų sesė miršta. Vėliau Frida labai liūdi, nes negali nuvykti į savo parodos atidarymą. Leonarda pataria jai vykti su visa lova. Frida šypsosi. Kodėl gi ne? Knygoje puiki teksto ir iliustracijų dermė. Knygą iliustravo dailininkė Hilde Kramer, taip pat panaudoti pačios F. Kahlo darbų fragmentai.
Debi Gliori, Alan Durant Širdyje mylėsiu visada
Miško trobelėje gyveno labai draugiška šeima: ūdra, kurmis, lapinas ir kiškė. Bet vieną dieną juos ištinko bėda – lapinas išėjo į mišką ir nebegrįžo. Artimieji jį rado po ąžuolu – nejudantį ir šaltą. Trobelėje įsivyravo slogutis, visi liūdni, visi labai gedi savo lapino. Voverė užsukusi į svečius bando guosti draugus, gyvenimas juk turi tęstis. Visi prisimena, kad lapinas buvo nekoks virėjas, o stalius dar blogesnis. Tada draugiškai pasijuokia, juk lapinas taip mėgdavo juoktis. „Jų širdyse, atmintyje ir tame juoke lapinas gyvens toliau – brangus šeimynos narys, namų galva... ir jis gyvens visados“. Labai jautrus, gražus pasakojimas apie artimo šeimos nario netektį.
Joseph Coelho, Allison Colpoys Jei visas pasaulis būtų...
Maža mergaitė žengia per pasaulį įsikibusi į senelio delną, nors senelis sako, esą ji jau per didelė laikytis už rankos. Bet mergaitė vis tiek eina ranka rankon. „Jei visas pasaulis būtų pavasaris, aš kaip gėles sodinčiau savo senelio gimtadienius, kad jis niekada nepasentų“. Senelis puikus pasakotojas, jo istorijų galima klausytis ir klausytis. Taip mergaitė susipažįsta su aplinkiniu pasauliu, mokosi piešti, fantazuoti. Vieną dieną mergaitė netenka senelio. „Kai kurios istorijos yra tylios“. Lieka senelio dovanota užrašų knygutė. „Aš rašau ir piešiu, rašau ir piešiu, rašau joje visus savo senelio prisiminimus. Jei visas pasaulis būtų prisiminimai, praeitis būtų tarsi kambariai, į kuriuos įžengusi kiekviename jų surasčiau savo senelį.“ Taip mergaitė susitaiko su netektimi, mokosi gyventi be savo geriausio draugo. Knygą labai sušildo jaukios A. Colpoys iliustracijos.
Viola Rohner Kaip senelis mokėsi plaukti
Ką paprastai veikiame su seneliu? Einame žiūrėti traukinių, einame į zoologijos sodą, nusipirkti riestainių ar knygą, aplankyti sergančio senelio draugo, o vėliau – ir į laidotuves. Dar galima eiti išsimaudyti. O jei senelis nemoka plaukti – ne bėda, galima išmokyti. Senelis mėgdavo sakyti: „darome tai galbūt paskutinį sykį. O kai darome ką nors vienąsyk, tai visuomet būna paskutinis sykis“. Labai gražus, simboliškas atsisveikinimas su seneliu: „Ir vieną dieną jis taip toli nuplaukė į ežerą, kad mažoji mergaitė nuo kranto nebegalėjo jo matyti“.
Natalie Babbitt Amžinieji Takiai
Miško laukymėje gyvena Fosterių šeima. Jų dukra Vinė neturi nei brolio, nei sesers. Jai nuobodu, todėl sugalvoja pabėgti iš namų. Pradžioje nusprendžia pasidairyti po miškelį šalia namų, kur randa stebuklingą šaltinį. Tik neaišku, kodėl iš jo negalima gerti. Pažintis su Takių šeimyna atskleidžia paslaptį apie stebuklingą vandenį: jo atsigėręs tampi nemirtingas. O sužinojus tokią paslaptį, nebegali grįžti namo. Bent kol kas. Ar iš tikrųjų būti nemirtingam yra gerai? Knygoje daug pamąstymų apie gyvenimą, nemirtingumą ir mirtį. Gyvenimas tarsi ratas, „mirtis irgi to rato dalis, kaip ir gimimas. Negalima iš to rato išsirinkti tik tai, kas tau patinka. Nėra gyvenimo be mirties“. Labai gražus, gaivus, poetinis pasakojimo stilius.
Maria Parr Vaflinės širdelės
Lena ir Trilė – vaikai, kokių reta: pokštininkai ir išdaigininkai. Mylimiausias jų užsiėmimas –čiuožti virve nuo vieno namo prie kito, nuo viršutinio denio paspjaudyti į jūrą, gelbėti pasaulį, išbandyti, kiek tilptų gyvūnų į dėdės Toro motorinę valtį arba ieškoti Lenai tėčio, skelbimą pakabinus ant miestelio parduotuvės durų... Vaikai visada turi puikių pasiteisinimų: „Mišrus choras – tai toks ansamblis, kuriame susimaišo tie, kurie moka dainuoti ir tie, kurie ne“. „Gaminti pusryčius, kurie yra tokie nesveiki, kad juos ruošti galima tik tada, kai lieki vienas namuose“. Šalia linksmų nuotykių vyksta ir ne toks smagus gyvenimas. Miršta tetulė-bobulė, kurią vaikai labai mylėjo ne vien dėl kepamų vaflinių širdelių. „Mirtis beveik kaip sniegas, nežinia, kada jo sulauksi, nors paprastai pasirodo žiemą“. Negana to, Lena išsikrausto gyventi į miestą. Trilė išgyvena ilgesį, netektį. Senelis paaiškina, kad „ilgėtis kito žmogaus yra pats gražiausias iš visų liūdnų jausmų“. Ir dar, būtų labai gerai, jei būtų senelių namai seniems arkliams. Bet galiausiai gyvenimas grįžta į senas vėžes. Suaugusieji randa įvairių gerų sprendimų, na o draugai suranda tetos vaflinių širdelių receptą, vaflinę ir prisikepa blynų. O tetulė...„ji sėdėjo danguje ir šypsojosi, esu tikras“.
Martin Widmark Ilga kelionė
Skirtingose jūros pusėse gyveno Sonia ir Adamas. Mergaitė su savo kate Mise susiruošė į ilgą kelionę, nes norėjo pamatyti vietą, iš kurios pateka saulė. Tuo pat metu Adamas neteko savo geriausio draugo – šuns Rufuso, labai dėl to liūdėjo ir susirgo: „Berniuką apleido gyvenimo džiaugsmas. Jo širdgėla stipresnė už norą gyventi“. Taip buvo lemta, kad vaikai susitinko. Misė atsivedė kačiukų, tad Adamo pagrindinis rūpestis tapo rūpestis, kokius vardus išrinkti kačiukams. O Rufusą jis visada prisimins, kad ir kas benutiktų. Draugystė ir pasitikėjimas, rūpinimasis vienas kitu įveikia visas kliūtis, negandas. Knygą puošia nuostabios Emilia Dziubak iliustracijos.
E. B. White Stiuartas Litlis
Ponams Litl gimė antrasis sūnus, peliukas. Mažas, mažuliukas, bet visų labai mylimas. Dėl savo mažumo ir nepanašumo į kitus šeimos narius jis nuolat patenka į keblias situacijas. Ir koks gi gali būti gyvenimas viename name su kate Snieguole? Ši klastūnė rezga planą, kaip pačiupti Stiuarto draugę Margalę. Stiuartas susiduria su mirtimi, patekęs į šiukšlių mašiną. Jis mintimis su visais atsisveikina, ilgisi namų, artimųjų. Visas gyvenimas prabėga Stiuartui pro akis. Puiki knyga apie draugystę, šeimą ir savitarpio pagalbą.
E. B. White Šarlotės voratinklis
Fermerių šeimoje gimsta labai silpnas paršiukas ir šeimininkas nusprendžia jį pribaigti. Mažoji Fernė pasisiūlo paršiuką išslaugyti. Prasideda graži mergaitės ir paršelio draugystė. Vilburį perkelia į tvartą pas kitus gyvulius, kur jam ir privalu būti, bet ten ne taip lengva susirasti draugų. Visi užsiėmę savais reikalais. Galiausiai pavyksta susipažinti su voriuke Šarlote. Vilburį glumina žinia, kad voras pasimaitintų, reikia užmušti musę. „Ar galima su ja susidraugauti, nors ji yra graži ir, be abejo, protinga?“. Jis svarsto: juk musės tokios įkyrios ir jei jų niekas nenaikintų, jos užkariautų visą pasaulį. Nauja mirties nuojauta: paršiukai auginami tam, kad per Kalėdas juos būtų galima paskersti. Šarlotė pažada išgelbėti draugą, bet kokį planą sugalvoti? Žmonės nėra tokie protingi, tad gal nesunku bus juos apgauti? Ir Šarlotė pradeda megzti tinklus su įvairiais paršelį šlovinančiais žodžiais: „tai bent paršelis“, „švytintis“. Planas pavyksta. Vilburis tampa mugės nugalėtoju ir lieka gyventi pas šeimininkus. Tik, deja, paršelis netenka geriausios savo draugės Šarlotės, dėl to labai išgyvena. Visgi gyvenimas tęsiasi, nes liko Šarlotės maži voriukai, kuriais Vilburis įsipareigoja pasirūpinti.
Hilde Hagerup Pienės daina
Knyga prasideda liūdna gaida – tėtis negrįžta iš jūros, miršta. Jo dingimą gaubia paslaptis. Niekas neranda jo kūno, tad nėra nei kapo, nei laidotuvių. Šeimoje lieka dvi mergaitės Syvė ir Gerda. Abi tokios skirtingos. Syvė – graži, pareiginga, miela mergaitė, viską atliekanti kruopščiai ir atsakingai: „net svogūnus supjausto lygiais griežinėliais“. Gerda – tiesmuka, kartais gruboka ir ypač pasikeičia po tėčio mirties. Kaip ir visas šeimos gyvenimas. Gerdą puikiai suprasdavo tik tėtis: „Pagrandukui visuomet tenka alkūnėmis skintis kelią ir ieškoti dar neužimtos vietos“. Pamažu išaiškėja paslaptys, atskleidžiama šeimos istorija.
Jenny Downham Kol dar gyva
Tesai tik šešiolika ir ji žino, kad jai liko gyventi vos keli mėnesiai. Nuotaikos ne pačios geriausios. Tesa susidaro sąrašą, ką reikėtų skubiai nuveikti. Pirmasis jų – pasimylėti su pirmuoju vaikinu ir skubiai, nes nebėra kada delsti. Dar.. pajusti narkotikų skonį, suorganizuoti nusikaltimą. Gal pasidaryti tatuiruotę? Mergaitės tėvai – išsiskyrę, ja daugiausia rūpinasi tėtis. Tesos vėl laukia vizitas į ligoninę, naujos procedūros, o rezultatai – neguodžiantys. Pasirinkimai tik du: „sėdėti susimuturiavus į antklodes ir merdėti arba iš naujo sukurpti sąrašą ir gyventi. Sąrašas – vienintelis mane pirmyn varantis dalykas.“ Bet ar tai suteiks malonumo, gal visgi vertingesni yra visai kiti dalykai? Tesa susidraugauja su kaimynų sūnumi Adomu, kuris „pažadėjo palaikyti iki pabaigos“. Pagal šią knygą sukurtas kino filmas („Now Is Good“). Tesos vaidmenį atliko Dacota Fanning.
Elisabeth Zöller Ir vis dėlto... šausiu!
Knyga prasideda nuo teismo posėdžio ir Niko mamos liudijimo. Aišku, kad atsitiko kažkas labai rimto. Kaltinami trys paaugliai – Kevinas, Matijas, Rafaelis. „Šiems nusikaltėliams po 15 metų. Aukai – keturiolika“. Nikas – berniukas, nuolat kenčiantis patyčias mokykloje. Bendraklasiai jį muša, tyčiojasi, laužo jo daiktus, reketuoja pinigus, verčia daryti už juos namų darbus. Berniukas bijo kam nors pasiguosti, pasipasakoti, kad nebūtų dar blogiau. Laikinas pabėgimas – kompiuteriniai žaidimai, kur Nikas visus nugali, nušauna, susprogdina, ištaško. Kartais jis praranda laiko nuovoką, prasėdi prie kompiuterio visą naktį, nes jaučiasi nugalėtoju. Nikas užsiregistruoja savižudžių svetainėje ir ima planuoti savižudybę. „Kodėl aš turiu žudytis. O tie kiaulės toliau sau nebaudžiami gyvens“? Ir Nikas nusiperka ginklą...
Karl Olsberg Berniukas akligatvyje
Manuelis būdamas vos 14 sužino baisią diagnozę – jam šoninė amiotrofinė sklerozė ŠAS (turbūt ne vienam reikėtų žvilgtelėti į kokį medicinos terminų žodyną). Prognozės nėra džiuginančios, bet visuomet lieka viltis: “Stivenas Hokingas sirgdamas išgyveno iki 76“. Manuelis gali judėti tik išmaniosios kėdės ar slaugo dėka. Dėl jo ligos pasikeičia visos šeimos gyvenimas: sunku tiek mamai, tiek Manueliui, tiek jo sesei. Vienu momentu vaikams ima atrodyti, kad tėvai ruošiasi skirtis, o „gal palauks kol numirsiu?“. Šalia egzistuoja kitas – virtualus, žaidimo „Team Defence“ pasaulis, kuriame niekas nežino apie tikrąjį Manuelio gyvenimą ir jo ligą. Ten jo niekas nesigaili. Ten jis – nepralenkiamas žaidėjas. Netradicinis romanas kelian daug klausimų apie sielą, smegenų skenavimą, „gyvenimo kaip kompiuterinės simuliacijos“ moralumą. “Ir... ar amžinasis gyvenimas virtualioje realybėje išties toks šaunus?“
Rowland Molony Po Alisos Benet mirties
Be mamos lieka mažas berniukas Semas. Tiesa, jis turi rūpestingą tėtį ir mylinčią seserį, bet mamos niekas negali atstoti. Vaikas supranta, kad mama mirė, kad jos kūnas yra kremuotas ir palaidotas, bet vis tiek kirba mintis, gal visgi yra koks būdas susisiekti su anuo pasauliu. Semas mamos telefone randa nepažįstamą numerį su įrašu: „numeris paskambinti“ ir pradeda susirašinėjimą su nepažįstamu asmeniu. Suaugęs vyras, pats kažkada paliktas mamos, bando paguosti nelaimingą vaiką. Semas išvyksta į kelionę susitikti ar tiesiog perduoti žinią mamai. Knyga pilna liūdesio, bet kartu teikianti viltį, kad viskas bus gerai, kai šalia yra mylintys žmonės, dalinantys gėrį ir optimizmą.
Anthony McCarten Superherojaus mirtis
Donas Delpis serga onkologine liga, jam taikoma hemoterapija, nors jam tik 14. Jo mama Renata žino viską apie kraujo sudėtį, metastazes, gydymą fermentais ir kuom yra „žudomas jos sūnus“. Su Donu dirba psichologas Adrianas, kuris, beje, ir pats turi problemų: su žmona gyvena atskirai, nors viens kitą vis dar tebemyli. Donas turi daug šansų, gal net 80 % išgyti, bet jis nekovoja, tik piešia komiksus apie niekad nemirštantį superherojų. O gal tai tik būdas pabėgti nuo realybės? Donas su draugais įrašinėja ir pardavinėja piratinius įrašus, balansuodami ties legalumo ir nusikalstamumo riba. Kartais gelbsti humoras. Donas pasišaipo iš savęs ir aplinkinių, kartais netgi labai skaudžiai. Ne visada su juo lengva tėvams, mokytojams, gydytojams ar net psichologui. Kita vertus, gal kaip tik Donaldas gali padėti savo psichologui? „Mirtis pasiims mus visus, mes nebijosim, nes Dievas saugos mus“.
Katherine Paterson Tiltas į Terabitiją
Džesas penktokas. Jo svajonė – tapti geriausiu bėgiku klasėje. Todėl kiekvieną rytą keliasi su aušra ir treniruojasi. Šeima gyvena ūkyje, jiems amžinai trūksta pinigų, o darbų – niekada. Berniukas labai mėgsta piešti, bet negi pasigirsi tuo klasėje: tai nevyriška, nerimta, todėl geriau apsimesti, kad domiesi futbolu. Į kaimyninį namą atsikrausto nauji gyventojai su dukra Lesle Berk. Jos tėvai vadinami hipiais, laikomi keistuoliais. Jie net neturi televizoriaus. Vaikai pamažu susidraugauja, kartu lanko mokyklą, susikuria savo stebuklingą vietą: “Tai turi būti stebuklinga šalis, kaip Narnija, ir patekti į ją galima vieninteliu būdu – peršokti įsisiūbavus su šia užburta virve“. Prasideda nuotykių ir fantazijų kupinas gyvenimas. Vėliau atsitinka nelaimė – Leslė žūsta. Džesas turi susigyventi su netektimi. Jis pyksta ant Leslės, ant viso pasaulio... P.S. Tiesa, geriausiu bėgiku Džesas taip ir netapo, tas titulas atiteko Leslei.
Agnesa Kenešytė-Gricė Purslai
„Purslai“ – naujausia debiutuojančios rašytojos Agnesos Kenešytės-Gricės paaugliams skirta knyga. Pagrindinė knygos veikėja – šešiolikametė moksleivė Jogailė, gyvenanti ir besimokanti Klaipėdoje. Skaitytojai lengvai atpažins Klaipėdos objektus: Jono kalnelį, „Gintaro“ baseiną, Mokyklos gatvę ar net aštunto autobuso maršrutą. Jogailės kiekviena diena suplanuota sekundės tikslumu, nes kasdien jos laukia plaukimo treniruotė, sporto salė, vėliau varžybos, namų darbai, atsiskaitymai mokykloje. Mergaitei nelieka laiko paaugliškam gyvenimui. Gyventi savo gyvenimo neleidžia ir despotiškas tėvas, kuris reikalauja tik geriausių rezultatų ir sporte, ir mokykloje. Tėvas iš anksto suplanuoja visą dukros gyvenimą. Tuo tarpu Jogailė netikėtai susipažįsta su bendraamžiais ir pirmąkart supranta, kad nenori gyventi pagal suplanuotą tėvo modelį. Ji ima protestuoti, maištauti prieš tėvą. Kol... vieną dieną nebeatlaiko įtampos ir netikėtai miršta.
Sōsuke Natsukawa Apie katiną, gelbėjusį knygas
Rintaro Nacukis buvo paprastas gimnazistas be ypatingų sugebėjimų, gyvenęs įprastą savo gyvenimą kartu su seneliu. Staiga miršta senelis. Rintaro nebelanko mokyklos. Jo bendraklasė bando padėti: „Tavo padėtis labai sudėtinga. Bet jei ir toliau nesugebėsi apsispręsti, tai ir aplinkiniai nežinos, kaip tau padėti“. Vaikinas paveldi nedidelį naudotų knygų knygynėlį ir visiškai nenutuokia, kaip gyventi toliau. Gal parduoti knygyną? Gal kraustytis pas tetą? Vieną dieną knygyne pasirodo kalbantis katinas. Kuris pasiūlo gelbėti įkalintas knygas. Rintaro turės įveikti tris labirintus. Prasideda mistikos ir nuotykių laikas. Rintaro prisimena senelio pamokymus: „Jis paprasčiausiai stengėsi priminti žmonėms savaime suprantamus dalykus, tik tiek. Kad negalima meluoti. Negalima skriausti silpnesnių už save. Šiame pasaulyje savaime suprantami dalykai daug kam nebėra akivaizdūs.“ Rintaro perkainoja vertybes, jo mąstymas keičiasi ir pagaliau jam tampa aišku, kaip toliau gyventi.
Patrick Ness Septynios minutės po vidurnakčio
„Septynios minutės po vidurnakčio“ – jautrus, sielą gydantis pasakojimas apie trylikametį Konorą. Jo mama sunkiai serga. Vieną naktį berniuką aplanko siaubūnas kukmedis. Paprastai jis ateina pas žmones tik tada, kai sprendžiamas gyvybės ir mirties klausimas. Siaubūnas papasakoja tris istorijas ir padeda Konorui suvokti painias savo mintis ir jausmus. „Septynios minutės po vidurnakčio“ – Siobhan Dowd sugalvota, Patricko Nesso parašyta ir Jimo Kay'aus iliustruota šiuolaikinė istorija. Ji vienintelė per penkiasdešimt metų apdovanota prestižiniais Karnegio ir Keitės Grinavėj medaliais ir už kūrinį, ir už iliustracijas bei tapusi metų knyga. Nuo to laiko, kai mama susirgo sunkia liga, Konoras kas naktį sapnuoja košmarą. O po vidurnakčio berniuką aplanko siaubūnas. Jis papasakoja tris neįprastas, susimąstyti skatinančias istorijas. – Neturiu kada klausytis kvailo nuobodaus medžio paikų nuobodžių susapnuotų istorijų... – atkirto Konoras. Tačiau ateis ir paties Konoro eilė papasakoti istoriją. Tai nebus išgalvotas pasakojimas. Jis turės pasakyti tiesą.
Parengė vyresnioji bibliotekininkė Alma Venclauskaitė
