„Piktasis pono Dekarto genijuje“ Francois Schwoebelis pasakoja apie didžiąją Dekarto abejonę. Dekarto niekaip neapleidžia dėl viso pasaulio netikrumo, abejingumo.
Jis nuolat klausinėja savęs: ar šie daiktai tikri?
Ar mano pojūčiai manęs neapgauna?
Kaip žinoti, kad tai ką jaučiu, yra tikra?
Ar kartais nesapnuoju?
Kas yra tikrovė?
Taip Dekartas ilgai galvoja kas tikra ir kas ne, ir staiga suvokia, kad tai jis, o ne kas kitas galvoja. Tokia išvada jam padeda suprasti, kad ne kas nors kitas už jį galvoja, bet jis pats.
Dekartas toliau samprotauja, kad nors ir žmonių juslės kartais būna apgaulingos, bet ne faktas, kad galvodamas, žmogus galvoja pats ir dėl to, jis iš tikrųjų egzistuoja: „mąstau, vadinasi, esu“.
„Profesorius Froidas kalbasi su žuvimis“ yra bandymas atpasakoti jaunojo profesoriaus Zigmundo Froido pirmąjį susitikimą su didžiąja psichoanalizės įžvalga, kad žmogus nėra pats sau pažinus.
Už kiekvieno sprendimo, įžvalgos, emocijos, judesio slepiasi Oidipo kompleksas, sena vaikystės nuostaba, mirties polėkis.
Knygos "Profesorius Froidas kalbasi su žuvimis“ autorius Marion Muller-Colard’as perteikia šią mintį per menamą profesoriaus Froido susitikimą su depresija sergančia žuvimi, kuri savo noru užkimba ant žvejojančio profesoriaus kabliuko. Profesoriaus vedinas smalsumo leidžiasi į gelmes išgirsti žuvies istoriją, suprasti kodėl ji veržiasi atsidurti ant jo pietų stalo. Galiausiai, žuvis ir profesorius susitinką profesoriaus gyvenimo gale pasidalinti dar viena įžvalga.
„Martino Heidegerio tarakone“ Yan Marchand pasakoja vieno ypatingo tarakono Martino istoriją.
Visai ne kaip kiti šio pasaulio gyviai, Martinas geba reflektuoti ne tik apie dalykus, bet ir apie savo ir savo trumpalaikę būtį. Jaunojo skaitytojo nenustebins toks paprastas faktas, kad Martinas nežino ką jam veikti pasaulyje ir dėl to šiuo metu išgyvena egzistencinę krizę.
Kiekvieną dieną Martinas tempdamas savo sunkų kiautą ieško bendraminčių, pasakoja visiems apie nepakeliamą savo būtį. Keliaudamas ir ieškodamas maisto, Martinas sutinka sraigę Epikūrą ir skruzdėles, bei sliekus Frydrichui ir Renė. Kelionės gale, Martinas supranta kažką labai svarbaus…
