„Aušra“: tautinio atgimimo idėjos po 140-ties metų
„Kaip aušrai auštant nyksta ant žemės nakties tamsybė, o kad taip jau prašvistų ir Lietuvos dvasia!“ – pirmojo maldaknygės dydžio „Aušros“ numerio įžangą 1883 m. užbaigė Jonas Basanavičius, nutiesdamas kelią lietuvių tautinės savimonės brandai. Šiemet suėjo 140 metų, kai buvo pradėtas leisti pirmasis Didžiajai Lietuvai skirtas spausdintas visuomeninis politinis ir literatūrinis mėnraštis lietuvių kalba, seniausias Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešojoje bibliotekoje saugomas periodinis leidinys „Auszra“.
„Žmonės, nežinantieji istorijos, visad lieka vaikai“
Lietuvių mėnraščio „Aušra“ („Auszra“) istorija prasideda 1883 m. sausio 23 d., kai visuomenės veikėjas ir ideologas daktaras Jonas Basanavičius (1851–1927) parengė programą su įžanginiu tekstu ir keliais rašiniais pirmajam leidinio numeriui. Pasitardamas su to meto inteligentija, J. Basanavičius surinko ir suredagavo pirmojo numerio medžiagą, kurios reikšmingiausias akcentas – programinis straipsnis „Prakalba“, tapęs lietuvių tautos atgimimo manifestu.
Naujojo leidinio, J. Basanavičiaus pasiūlyto vadinti „laikraščiu“, pirmasis numeris dienos šviesą išvydo 1883 m. balandžio mėnesį, leidinio viduje nurodyta „kowinio“, t.y. kovo mėn. data. Nedidelio formato „į kišenę telpantis“ tautinis lietuvių mėnraštis lotynišku raidynu ėjo iki 1886 m. Mažojoje Lietuvoje (Ragainėje ir Tilžėje).
Jaunosios lietuvybės ugdytojų kartos atstovai, penki ryškiausi „Aušros” gimdytojai – J. Basanavičius, M. Šernius, J. Šliūpas, J. Mikšas ir „Aušroje“ eilėmis debiutavęs J. A. Vištelis, iš kurių laikraščio pradžiai „susimetė“: M. Šernius – 149 markes, J. Vištelis – 100, o J. Basanavičius, tuomet dar nepasiturintis, pridėjo 100 frankų. J. Vištelis laikraštį norėjo pavadinti „Švitūne“, „Švitūnu“ ar „Žinyčia“, J. Basanavičius – „Lietuva“, o J. Šliūpo siūlymu ir J. Mikšui parėmus, apsistota prie „Aušros”.
Pirmųjų penkių „Aušros“ numerių ištakos – Ragainė (dab. Nemanas), nuo šeštojo numerio spausdinti Tilžėje. Visą „Aušros“ komplektą sudaro 1331 puslapis, 29 knygelės, kurios talpina 40 laikraščio numerių, pasirodžiusių 20-ąją kiekvieno mėnesio dieną: 1883 m. – 10 numerių (8 knygelės); 1884 m. – 12 numerių (7 knygelės); 1885 m. – 12 numerių (8 knygelės); 1886 m. – 6 numeriai (6 knygelės). „Aušra“ išleista 1000 egz. tiražu.
Apie „Aušrą“ ėmė burtis aušrininkais vadinti lietuvių inteligentai. Paštu uždaruose vokuose siunčiamas laikraštis buvo slaptai gabenamas per sieną į Didžiąją Lietuvą – ten juos platino knygnešiai. „Aušra“ pasiekdavo Sibirą, Vakarų Europą ir net Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenusius lietuvius. Leidinys turėjo ir nuolatinių užsimokėjusių prenumeratorių: 1883 m. — 69, 1884 m. – 300, 1885 m. – 250, 1886 m. – 175, kurie, prenumeratai baigiantis, leidinio paskutiniuose puslapiuose visada rasdavo paraginimą susimokėti ir pratęsti prenumeratą.
Kadangi straipsniai „Aušrai“ buvo rašomi slaptai ir skubotai, nemažas krūvis tekdavo redaktoriams. Straipsniai ateidavo įvairiausi – rašyti itin smulkiomis raidėmis, sunkiai įskaitomi. Nemažai laiko užimdavo faktų patikrinimas vartant enciklopedijas, žodynus, žinynus, kartais tekdavo ir aprašytas vietoves žemėlapyje atpažinti. Situaciją sunkino ir tai, kad tik du redaktoriai — J. Basanavičius ir J. Šliupas — buvo aukštesnio išsilavinimo, visi kiti — savamoksliai, spaustuvininkai.
Pirmojo numerio antraštiniame lape parašyta: „laikraštis, išleidžiamas per dra. Basanavičių“. Tai patiko ne visiems „redakcinio penketo“ nariams. Apie tai J. Šliūpas rašė: „Kad Basaniui Aušros įsteigimo garbė atidaviama esti, aš visai nepavydžiu. Bet man rodosi, kad faktus reikėtų teisingai nustatyti, o ne šališkai“. Todėl vėliau laikraštis leistas su paantrašte – „laikraštis, išleidžiamas Lietuvos mylėtojų“.
Pirmaisiais metais „Aušra“ atrodė gana kukliai ir tik nuo 1886 m. pirmojo numerio pasipildė iliustracijomis, ornamentais, pradėta vartoti daugiau šriftų ir tapo patrauklesnė akiai. Nepaisant to, jau nuo pirmo numerio laikraščio puslapius praturtino poros dešimčių poetų kūriniai, išsivystė pirmosios lietuvių periodikoje diskusijos apie literatūrą. Rašiniai lietuvių žurnalistikos tema, publikuoti mėnraštyje, tapo žurnalistikos ir publicistikos istorijos tyrinėjimų pradmenimis, net įvedė žurnalistikos terminus, kurie vartojami iki šiol.
„Aušra“ atliko svarbią švietėjišką misiją – rūpinosi lietuvių kalbos prestižu, bandė palaužti lenkų, rusų ir vokiečių paskleistą nuomonę, kad ši netinkama mokslui, kad ji tik “tamsių dūminių pirkių kalba“, aukštino lietuvių liaudies kultūrą, tautosaką, supažindino su gretimų kraštų ir pasauline literatūra.
Mėnraštyje buvo galima rasti į lietuvių kalbą išverstų kritikos straipsnių, naujai išleistų knygų apžvalgų taip siekiant supažindinti skaitytojus su kaimyninių valstybių literatūra, ypač bulgarų, čekų, gyvenančių Austrijos imperijoje, tautinio atgimimo temomis, ir paskatinti juos dalyvauti nacionaliniame judėjime. „Aušros“ puslapiuose smerkiamas lietuvių sulenkėjimas, gausu reikalavimų panaikinti lietuviškos spaudos draudimą, luomus.
Naujo kovos su Rusijos priespauda etapo pradžios simboliu tapusi „Aušra“ visą gyvavimo laikotarpį (1883–1886) vadovavosi pratarmės pradžioje pateiktu senu romėnų posakiu: „Homines historiarum ignari semper sunt pueri“ – „Žmonės, nežinantieji istorijos, visad lieka vaikai“. Paradoksalu, kad sukūrusi saugią terpę bendradarbiauti tiek katalikams, tiek protestantams „Aušra" suteikė vietą išsiskirti ideologinėms lietuvių inteligentų pažiūroms ir jų skirtumams – kas buvo viena svarbiausių priežasčių „Aušrai" užgęsti.
Nesutarimai „viduje“ ir finansiniai sunkumai nulėmė palyginus neilgą laikraščio gyvavimo amžių – 1886 m. viduryje „Aušra“ užbaigė savo švietėjišką kelią.
Jono Basanavičiaus fenomenas
Šalia didžiosios Jono Basanavičiaus gyvenimo meilės Čekijoje gimusios vokietės Gabrielos Eleonoros Mohl (1861–1889) drąsiai galima rašyti ir Lietuvos vardą. Bemaž visą savo gyvenimą Lietuvos patriarchas rašė straipsnius, leido laikraščius, net gyvendamas svetur sėmėsi idėjų nepriklausomos valstybės kūrimui.
Nors nebuvo vienintelis „Aušros“ kūrėjas, J. Basanavičius 1883 m. parašė 1/3 , 1884 m. 1/6, 1885 m. –1/9, o 1886 m. – 1/15 visos laikraščio medžiagos ir atliko redaktoriaus pareigas.
Gimęs in asphyxia, t.y. su dideliu deguonies trūkumu, J. Basanavičius neturėjo omens – viską užmiršdavo, viešas kalbas sakydavo tik su popierėliu rankoje, o ir tekstus kurti jam prireikdavo laiko. Nepaisant to, jis pilnai sutvarkė pirmąjį „Aušros“ numerį ir visu jos gyvavimo laikotarpiu parašė per 70 straipsnių.
Pasaulį išvydęs 1851 m. ankstų lapkričio 23 d. rytą Ožkabalių kaime ir tėvų pažadėtas kunigystei, J. Basanavičius 1882 m. išvyko į Prahą, kur dirbo klinikose bei bibliotekose. Nuo pirmų dienų kovojęs už savo paties gyvybę, bemaž visą gyvenimą paskyrė kovai už gimtąją šalį.
„Kūniško maisto nestokodami, pirmučiausiai turime rūpintis apie dvasišką šviesą. O šis šviesos atgabenimas yra tai didiai svarbus dalykas!” – rašė sau pačiam „šviesos atgabenimo” misiją pasiskyręs J. Basanavičius, kuris savo meilę Lietuvai reiškė tautinės savimonės skatinimu, patriotizmo žadinimu, lietuvių kalbos ir Lietuvos praeities aukštinimu. Įdomu pastebėti, kad J. Basanavičius buvo pirmasis lietuvių veikėjas, savo tekstus užbaigdavęs it kunigaikštis – nurodydavo laiką ir vietą, jau tuomet suprasdamas savo kaip viešo žmogaus statusą.
Vilniuje daktaras apsigyveno 1905 m., pradėjo dirbti pirmininku Vilniaus Seime, pradėjo Lietuvių mokslo draugijos veiklą, buvo aktyvus Lietuvos Tarybos narys, o 1918 m. vasario 16 d., būdamas posėdžio pirmininku, pirmasis pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės aktą.
J. Basanavičiaus esybė ir „Aušra“ subrandino daugelio lietuvių tautinę savimonę ir padėjo sugrįžti į lietuvybę. Poetas, fotografas, žurnalistas Sigitas Birgelis apie J. Basanavičių rašė: „Šeši kilometrai į šiaurės vakarus nuo Bartninkų driekiasi Ožkabalių kaimas – mūsų tautos patriarcho, Aušros steigėjo ir redaktoriaus Jono Basanavičiaus gimtinė. Minint Aušros 140-metį, ši vieta kiekvienam iš mūsų turėtų būti kaip musulmonui Meka“.
Prof. Antano Salio palikimas
Originalus 1883-1886 m. „Aušros“ komplektas Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešojoje bibliotekoje atsirado neatsitiktinai. Biblioteka dar 1989 m. užmezgė ryšius su įžymaus lietuvių kalbininko profesoriaus Antano Salio (1902-1972) žmona, Floridos lietuvių klubo vadove Sofija Saliene, kuri nuolat siųsdavo savo bibliotekos dubletinius egzempliorius bei ieškodavo asmenų, dovanojančių išskirtinius egzempliorius bibliotekai.
Ilgamečio Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos direktoriaus, prozininko, dramaturgo, Juozo Šikšnelio sudarytame Prof. Antano Salio asmeninės bibliotekos knygų sąrašo leidinyje autorius dalinasi trumpa 1991 metų artimos draugės ponios Sofijos Salienės parašyta žinute apie „Aušros“ atsiradimą Klaipėdoje – „aš jam (vyro sūnėnui, gyvenančiam Vilniuje) įduodu nuvežti „Aušrą“ [...]. Tai yra mano vyro prof. A. Salio palikimas. Tegul jis bus Klaipėdoje, nes jam, žemaičiui, Klaipėda buvo artima“.
„Aušrai“ – 140
Šiemet, suėjus 140 metų po pirmojo „Aušros“ numerio išleidimo, lietuviškas mėnraštis pradeda naują gyvenimą – Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, globojamas Lietuvos Respublikos Prezidento Gitano Nausėdos, perleido pirmąjį lietuvišką mėnraštį „Aušra“ su aiškinamąją knyga. „Aušra“ su laikraščio faksimilėmis nedideliu tiražu jau buvo perleista 1983 metais Čikagoje buvusio šalies prezidento Valdo Adamkaus iniciatyva.
„Skaitykite „Aušrą“ širdimi, tai nepralenkiamas Tėvynės meilės manifestas, gimęs itin sudėtingomis tautai sąlygomis. Tegul „Aušra“ leidžiasi į savo kelionę po Lietuvos mokyklas, miestus, miestelius ir kaimus bei lietuvių bendruomenes plačiajame pasaulyje. Tepasiekia ji kiekvieną, neabejingą lietuvių tautos likimui“, – sakė Jo Ekscelencija Gitanas Nausėda.
Nors pati „Aušra” gyveno sąlyginai trumpą laikotarpį, tapo lietuvių tautinio pabudimo simboliu ir, prezidento G. Nausėdos žodžiais: „paklojo pamatus Vasario 16-ąjai.“
Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto perleistą „Aušros“ komplektą su aiškinamąja knyga kviečiame skaityti Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos Mokslo skaitykloje arba pasiimti į namus. Susipažinti su pirmojo originalaus leidimo „Aušros” numeriais ir, J. Basanavičiaus žodžiais, „lietuviškumo dvasią“ pajausti galima Kraštotyros skaitykloje.
LITERATŪRA
BASANAVIČIUS, Jonas. Mano gyvenimo kronika ir ligos istorija 1852-1922 m. Vilnius, 1997. P. 17, 69, 78, 81, 84. ISBN 9986-813-40-9
BUTĖNAS, Julius. Aušrininkas dr. Jonas Šliūpas. Vilnius, 2004. P. 60. ISBN 9986-34-125-6
BASANAVIČIUS, Jonas. Raštai. Antra knyga: Publicistika, recenzijos. Iš gyvenimo kronikos ir laiškų. Vilnius, 2004. P. 143–144. ISBN 9955-475-45-5
ŠIKŠNELIS, Juozas. Prof. Antanas Salys : asmeninės bibliotekos knygų sąrašas. Klaipėda, 1995. P. 3.
MERKYS, Vytautas. „Aušra“. Iš Visuotinė lietuvių enciklopedija [interaktyvus]. Vilnius. Prieiga per internetą: < https://www.vle.lt/ straipsnis/ausra-11/>
MIKNYS, Rimantas. Jonas Basanavičius. Iš Visuotinė lietuvių enciklopedija [interaktyvus]. Vilnius. Prieiga per internetą: < https://www.vle.lt/ straipsnis/jonas-basanavicius/>
ZINKEVIČIUS, Zigmas. „Aušra“. Iš Mažosios Lietuvos Enciklopedija [interaktyvus]. Vilnius. Prieiga per internetą: < https://www.mle.lt/ straipsniai/ausra>
Parengė KLAVB Informacijos išteklių skyriaus vyresnioji bibliotekininkė Kristina Gerulė
