Kas šiandien yra autorius – žmogus ar algoritmas? Ar dirbtinis intelektas gali kurti literatūrą, ar tik meistriškai sudėlioti ankstesnius literatūros klodus?
Šiandien literatūra atsidūrė kryžkelėje. Dirbtinis intelektas geba generuoti tekstus, imituoti rašytojų stilių, kurti siužetus ir per kelias sekundes pasiūlyti rašytojui tai, kam parašyti prireiktų valandų, dienų ar net metų. Tačiau ar gebėjimas rašyti reiškia gebėjimą kurti? Ir kuo šiame procese pavirsta rašytojas: kūrėju, idėjų atrinkėju ar tik technologijos pasiūlyto rezultato redaktoriumi?
Šie klausimai skatina naujai permąstyti pačią autorystės sampratą.
Šie klausimai skatina naujai permąstyti pačią autorystės sampratą.
Dar 1967 m. prancūzų filosofas ir literatūros kritikas Rolandas Barthes'as esė „Autoriaus mirtis“ kėlė mintį, kad teksto prasmę kuria ne vien autorius, prasmė atsiskleidžia per skaitytoją, jo patirtį bei interpretaciją. Dabar kai dirbtinis intelektas moka sujungti jau egzistuojančius kalbos ir kultūros kodus į naujus pasakojimus, šį mintis įgauna naują aktualumą: ar DI yra naujasis skriptorius, o gal žvelgiant į jo savotišką gebėjimą žongliruoti tekstais turime iš naujo apibrėžti patį kūrybos procesą? Jeigu DI yra rašytojo įrankis, oblius, kas tuomet yra mediena? Žmogiška patirtis, visa iki šiol parašyta literatūra, ar kalba? Ir kas nutinka, kai įrankis ne tik obliuoja medieną, bet ir pats siūlo, kokį daiktą iš jos pagaminti?
Diskusijoje ieškosime atsakymų į panašius klausimus:
Kur baigiasi įkvėpimas ir prasideda vagystė? Ar kūrinio vertė priklauso nuo to, kokiu įrankiu (parkeriu, rašomąja mašinėle, ar DI) jis sukurtas? Kas suteikia kūriniui vertę? Ar rašytojams teks saugoti rankraščius, kad įrodytų savo autorystę? Kiek dirbtinis intelektas kelia grėsmę literatūrai, o gal atveria jai naujo įrankio galimybes? Ar skaitytojas turi teisę žinoti, kiek DI dalyvavo kuriant tekstą?
Kur baigiasi įkvėpimas ir prasideda vagystė? Ar kūrinio vertė priklauso nuo to, kokiu įrankiu (parkeriu, rašomąja mašinėle, ar DI) jis sukurtas? Kas suteikia kūriniui vertę? Ar rašytojams teks saugoti rankraščius, kad įrodytų savo autorystę? Kiek dirbtinis intelektas kelia grėsmę literatūrai, o gal atveria jai naujo įrankio galimybes? Ar skaitytojas turi teisę žinoti, kiek DI dalyvavo kuriant tekstą?
Diskusijos dalyviai: filosofas Minvydas Simanaitis, Lietuvos rašytojų sąjungos Klaipėdos skyriaus ir asociacijos „Klaipėdos rašytojai“ nariai: Vytautas Čepas, Gintaras Grajauskas, Daiva Molytė-Lukauskienė, Marijus Šidlauskas, Jūratė Sučylaitė, Sigitas Benetis, Nijolė Kepenienė, Sondra Simana, Antanas Stanevičius, Elena Karnauskaitė, Rita Latvėnaitė-Kairienė, Milginta Palubinskaitė, Vygantas Aleksandravičius, Rūta Jurkuvienė ir kiti.
Diskusiją moderuos rašytojai Diana Latvė ir Mindaugas Milinis.
Kviečiame kalbėtis apie literatūros ateitį, autorystės ribas ir žmogaus kūrybos vertę dirbtinio intelekto amžiuje. Ateikite išgirsti skirtingų požiūrių, užduoti klausimų ir kartu ieškoti atsakymų į vienus aktualiausių šiuolaikinės literatūros klausimų.
Renginys nemokamas ir atviras visiems!
Festivalio organizatoriai: Lietuvos rašytojų sąjungos Klaipėdos skyrius, asociacija „Klaipėdos rašytojai“.
Festivalio partnerė – Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešoji biblioteka.
Festivalio rėmėja – Klaipėdos miesto savivaldybė.
Festivalio partnerė – Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešoji biblioteka.
Festivalio rėmėja – Klaipėdos miesto savivaldybė.
_____________________________
Informuojame, kad renginio metu gali būti fotografuojama ir filmuojama. Dalyviai gali būti matomi nuotraukose bei vaizdo įrašuose, kurie gali būti viešinami socialiniuose tinkluose ir žiniasklaidoje
