Birželio 14 d. 17.30 val. bibliotekos Ievos kiemelyje vyks pirmasis eskizavimo klubo užsiėmimas suaugusiesiems. Renginį ves Anna Aleknavičienė.
Renginio aprašymas:
Ech, pamiršau kepurę ir saulė be gailesčio svilina viršugalvį. Raudonplaukis katinas tingiai drybso šalia, prisimerkęs žiūri į saulės blyksnius ant vandens. Jūroje pamažėle teliūskuoja susiglaudusios jachtos, o mes, šešiese, pritūpusios kas ant akmens, o kas ant betono prieplaukos, bandome piešti Kašo uosto panoramą. Jau trečią kartą trintuku kankinu savo eskizą. Man ši užduotis aiškiai per sudėtinga, nieko nuostabaus, juk aš visiška naujokė. Beviltiškai atsidūstu ir nusprendžiu savo piešinį supaprastinti. Vietoje uosto nupiešiu šitą seną motorinę valtį. O ką? Juk ir ji yra uosto dalis.
Na taip, ta valtis išties nekokia. Bet tas piešinukas veikia kaip teleportas – kiekvieną kartą į jį žiūrėdama persikeliu į aną popietę Kašo uoste. Ne tik matau prieš save jachtų stiebų mišką, žaliai-rusvus kalnus, turkio spalvos jūrą, bet ir jaučiu karšto vėjo gūsius, girdžiu piešėjų juokelius, o širdį nevalingai užlieja šiluma po nuoširdaus pokalbio su vietiniais žmonėmis. Nė viena nuotrauka neturi tokio efekto. Jeigu kas manęs paklaustų dėl ko verta mokytis piešti, tai sakyčiau – dėl potyrių gausos. Mano akimis būtent čia slypi piešimo stebuklas.
Tuo tarpu per petį nedrąsiai žvilgteri moteris, dėvinti hidžabą. Nevalingai prisidengiu piešinuką ranka, bet moters akyse matau nuoširdų interesą, tad nusišypsau ir atsipalaiduoju. Moteriai įdomu kas mes, kodėl mes čia, kaip viskas vyksta. Ką, atvykote čia piešti? Čia toks pomėgis??? Po kiek laiko atšlepsi pusamžis turkas, jis jau senokai smalsiai žvilgčiojo į mūsų grupelę. Dabar jau ir jis nedrąsiai klausinėja. Jie taip nuoširdžiai, su įdomumu apžiūrinėja ir kitus piešinius, kad vėl atgaunu gerą ūpą po nenusisekusio plenero uoste.
O kas, jeigu aš anksčiau niekada nepiešiau? Ką gi, pats laikas pradėti dabar. Juk net pats ilgiausias kelias prasideda nuo pirmojo žingsnio.
