Viliui Gaigalaičiui, gimusiam kaizerinės Vokietijos imperijos pasienio kaimo ūkininkų šeimoje, teko gyventi intensyvių permainų laikotarpiu bei pačiam patirti istorinius įvykius: du pasaulinius karus, Lietuvos Respublikos nepriklausomybės paskelbimą 1918 m., prancūzmetį Klaipėdos krašte 1920–1923 m., Klaipėdos krašto prijungimą prie Lietuvos 1923 m., hitlerinės Vokietijos aneksiją 1939 m. Klaipėdos krašto ekonominį, kultūrinį, politinį gyvenimą iš esmės modeliavo Lietuvos ir Vokietijos interesų kova dėl įtakos Klaipėdos krašte. Nuolatinė provokiškų ir prolietuviškų ideologijų kova darė įtaką ir V. Gaigalaičio veiklai. Laviravimas tarp jųdviejų ne visada gelbėjo... Vokiečiai kaltino jį pernelyg dideliu lietuviškumu, lietuviai – esant provokišku.
V. Gaigalaičio pažiūroms bei veiklai didelę įtaką darė betarpiškas bendravimas su įvairiais žmonėmis – politikais, kultūros bei visuomenės veikėjais – V. Kudirka, J. Basanavičiumi ir kitais. 1923 m. būsimasis tarpukario Lietuvos prezidentas A. Smetona į V. Gaigalaičio namus Klaipėdoje paviešėti siuntė savo dukrą Mariją ir prašė „... rodyti Marutei globos teises, kokias turi tėvai“.
Kaip teigia knygotyrininkas dr. Domas Kaunas, V. Gaigalaitį prieškariu žinojo visa Lietuva, gimtadienių proga jį sveikindavo žymūs žmonės, netrūko ir žurnalistų dėmesio. 1927 m., V. Gaigalaičiui švenčiant 50 metų jubiliejų, Ieva Simonaitytė skyrė jam eilėraštį:
„Suprato jis skriaudas tėvynės
Suprato josios sopulius.“
2022-ųjų pradžioje Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešąją biblioteką pasiekė siunta iš Vokietijos, kurioje – Viliaus Gaigalaičio (Wilhelm Gaigalat) ir jo žmonos Marie Gaigalaitienės (Marie Gaigalat) asmeninio archyvo dalis. Archyvą perdavė jų giminaitė dr. Astrid Gronau-Adams. Parodoje apžvelgiamas V. Gaigalaičio gyvenimas bei veikla, pristatomi eksponatai, kurie saugomi Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės bibliotekoje AdM (Arbeitsgemeinschaft der Memellandkreise e.V.) archyve, dr. D. Kauno asmeninėje kolekcijoje.
Vilius Gaigalaitis gimė 1870 m. rugsėjo 27 d. ūkininko šeimoje Naujienos (vok. Heydebruch) kaime tuometėje Vilkyškių parapijoje (dab. Naujininkai Pagėgių sav.). Po pirmosios žmonos mirties tėvas Mikelis Gaigalas (Miks Gaigalat) vedė Adužę Austynaitę (Ede Austyns), su kuria susilaukė dar 5 vaikų, paskutinysis iš jų buvo Vilhelmas (Vilius).
Šičion mano tėviškė, šičion aš gimiau ir užaugau. Šita man liekti man brangi ir mylima man vieta.
1877 m. V. Gaigalaitis pradėjo mokytis Žukų pradžios mokykloje. Tuo metu mokytasi vokiečių kalba, tik tikybos pradmenys buvo dėstomi lietuviškai. Sulaukęs 13-os, buvo konfirmuotas Vilkyškių bažnyčioje. Po mokyklos baigimo Viliui porą metų teko dirbti tėvų ūkyje, tuo metu pasirodo ir pirmoji V. Gaigalaičio publikacija – 1884 m. Priekulėje išleistame „Keleiwyje“ keliuose numeriuose išspausdinamas straipsnis apie misionierius, kurį iš vokiečių kalbos išvertė V. Gaigalaitis.
1886 m. V. Gaigalaitis Klaipėdoje pas Šv. Jokūbo bažnyčios kunigą J. Pipirą (Johannes Pipirs) ruošėsi būsimiems mokslams gimnazijoje. Metus pasimokė čia veikusioje Luizės gimnazijoje, o 1888–1892 m. mokėsi Tilžės gimnazijoje, kur buvo įsteigęs lietuvių gimnazistų draugiją „Baltija“. Besimokydamas vienu metu gyveno pas vaistininką Johanną Zembrickį, kuris vėliau išgarsėjo knygomis apie Klaipėdos miesto ir krašto istoriją. Tilžėje V. Gaigalaitis susipažino su daugeliu Mažosios Lietuvos spaudos darbuotojų, kultūros veikėjų bei šviesuolių, o atostogų metu kelionėse į Didžiąją Lietuvą – su gydytoju ir rašytoju Lietuvos valstybės himno autoriumi Vincu Kudirka. Tuo pačiu metu rašė straipsnius į laikraštį „Varpas“.
1892–1896 m. V. Gaigalaitis studijavo teologiją Karaliaučiaus universitete, pusmetį klausė paskaitų Berlyne, nenutraukdamas paskaitų atliko karinę tarnybą. 1900 m. gavo filosofijos mokslų daktaro laipsnį už disertaciją apie lietuviško rankraščio – Wolfenbüttelio postilės tyrinėjimus.
Baigęs teologijos mokslus, 1900 m. birželio 24 d. Karaliaučiuje V. Gaigalaitis buvo įšventintas kunigu. 1900–1902 m. kunigavo Ramučiuose (Šilutės raj.), o 1902 m. buvo paskirtas antruoju kunigu Priekulės evangelikų liuteronų bažnyčioje, buvo atsakingas už vakarinę parapijos dalį. Priekulėje V. Gaigalaitis išdirbo 13 metų, kaip pats atsiminimuose rašo: „...patirdamas ten visokio, ir Dievo žegnonės, ir nemalonumų.“ Skundų susilaukdavo dėl lietuvybės skatinimo ar pernelyg aktyvios politinės veiklos. 1915 m. pakviestas perėjo į Katyčių parapiją, o aktyvią kunigystės veiklą baigė 1919 m., išeidamas į pensiją.
1923 m. sausio 21 d. dalyvavo žuvusiųjų už Klaipėdos krašto prijungimą laidotuvėse. Vilius Gaigalaitis, kaip evangelikų liuteronų konfesijos atstovas, dalyvavo Klaipėdos radiofono atidaryme. 1925–1933 m. buvo Lietuvos evangelikų liuteronų sinodo senjoru ir konsistorijos (Bažnyčios vykdomoji administracinė institucija) prezidentu. Taip pat V. Gaigalaitis – vienas iš Lietuvos universiteto Evangelikų teologijos fakulteto steigėjų, porą metų buvo šio fakulteto dekanas, vėliau – katedros vedėjas, profesorius. Būdamas evangelikų liuteronų sinodo senjoru, vizitavo Lietuvoje buvusias parapijas, o kaip atstovas iš Lietuvos – dalyvavo evangelikų kongresuose Anglijoje, Švedijoje, Čekijoje, palaikė ryšius su Amerikos evangelikų kunigais. Būdamas Britų biblijos draugijos įgaliotu atstovu Lietuvoje, platino įvairiomis kalbomis išleistas Biblijas.
1911 m. Vilius Gaigalaitis, viešėdamas pas brolį Hessene (Vokietija), susipažino su Frankfurto fabrikanto bei bažnytinio sinodo pirmininko dukra Marie Dietze. Tų pačių metų rudenį įvyko V. Gaigalaičio ir M. Dietze vestuvės. Nors apeigos vyko vokiečių kalba, dalis maldų buvo kalbama lietuviškai. Tekėdama, vokietaitė M. Dietze pažadėjo gerbti lietuvių kalbą, šio savo pažado laikėsi. Poros povestuvinė kelionė prasidėjo dar tuoktuvių vakarą – pakeliui į Priekulę jie aplankė Pietų Vokietiją, Austriją, Čekiją, o Marie savo įspūdžius aprašė kelionės dienoraštyje. Iš kito Vokietijos imperijos krašto atvykusiai Marie, kaip ji pati teigė, Priekulėje viskas buvo nauja ir svetima.
1918 m. V. Gaigalaičiui baigus aktyvią kunigystės veiklą Katyčiuose, sutuoktiniai įsigijo namą Klaipėdoje, Aleksanderio (dab. Liepų) gatvėje, vėliau persikėlė į Liepojos (dab. Herkaus Manto) gatvę. 1933 m. Gaigalaičiai šventė įkurtuves naujame name tuometėje Palangos (dab. S. Daukanto) gatvėje. Pirmame aukšte buvo dvi salės, kur vykdavo įvairūs su V. ir M. Gaigalaičiais susijusių organizacijų susirinkimai, o 7 kambarių butas buvo įrengtas antrame aukšte. Pastatas iki šių dienų neišliko.
„Jame netrūko saulės šviesos, žaibų ir perkūno. Jie visi yra reikalingi augimui gamtoje, reikalingi jie buvo ir mums.“
1944 m., sutuoktiniams jau gyvenant Vokietijoje, M. Gaigalaitienė nedidelėje užrašų knygelėje užrašė jų bendro gyvenimo atsiminimus, skirdama juos „mylimam vyrui gimtadienio proga“ bei iliustruodama pora fotografijų.
M. Gaigalaitienė mirė 1965 m., praėjus 20-iai metų po sutuoktinio mirties.
Gyvendamas Priekulėje, Vilius Gaigalaitis labiau susidomėjo politika. Gavęs leidimą iš generalinio superintendento Karaliaučiuje, vystė politinę veiklą. 1903 m. V. Gaigalaitis tapo pirmuoju lietuvių deputatu Prūsijos landtage, jo Žemuosiuose rūmuose išbuvo iki 1918 m., paskutiniosios kadencijos metu buvo nepriklausomas lietuvių atstovas. 1918 m. kalbėdamas Berlyne, V. Gaigalaitis įrodinėjo Vilniaus lietuviškumą ir jo priklausymą Lietuvai. 1918 m. lapkritį įkūrus Prūsų Lietuvos tautinę tarybą (vėliau pavadinta Mažosios Lietuvos tautine taryba), buvo išrinktas jos pirmininku, tačiau vėliau viešai atsiribojo nuo tarybos veiklos. Dėl aktyvios politinės pozicijos V. Gaigalaičiui kurį laiką teko pagyventi Lietuvoje, į Klaipėdos kraštą jis grįžo 1920 m. pradžioje, kai krašto administravimą perėmė Prancūzija. 1921 m. įpareigotas Lietuvos Respublikos Vyriausybės, V. Gaigalaitis vyko į Londoną konsultacijoms su Anglijos vyriausybe, o 1922 m. vadovavo Klaipėdos krašto lietuvių delegacijai Ambasadorių konferencijoje Paryžiuje. Po 1923 m. įvykių kurį laiką dirbo Klaipėdos krašto seimelyje. Vėliau iš aktyvios politinės veiklos V. Gaigalaitis pasitraukė.
Klaipėdos krašto direktorijoje kurį laiką rūpinosi bažnyčių bei mokyklų veikla. Dalyvavo 1933 m. įsteigto Klaipėdos krašto lietuvių susivienijimo veikloje.
Savo politine veikla V. Gaigalaitis pritraukė daugiausia spaudos dėmesio. Dar 1907 m. laikraščiuose pasirodė V. Gaigalaičio veiklą aprašantys straipsniai. Vienas išsamiausių V. Gaigalaičio politinės veiklos aprašymų išspausdintas A. Bruožio, pasirašiusio slapyvardžiu A. B. Klaipėdiškis, leidinyje „Mažosios Lietuvos politikos veidrodis“, išleistame 1923 m. Kaune.
„Sandora“ – Klaipėdos krašte veikusi labdaros, kultūros ir švietimo draugija, įsteigta 1904 m. Jos steigimo iniciatoriumi tapo evangelikų misionierius Kristupas Lokys. Nuo 1905 m. iki draugijos veiklos nutraukimo 1939 m. jos pirmininku buvo Vilius Gaigalaitis. Nors draugijos veikla koncentravosi Klaipėdos krašte, savo skyrius ji turėjo Kaune bei Telšiuose. Draugija steigė sekmadienines mokyklas, rėmė nepasiturinčius gabius mokinius ir studentus, Klaipėdoje turėjo knygyną bei valgyklą, kurioje nemokamai maitino vargšus. Sandoros parduotuvėje Klaipėdoje buvo galima įsigyti lietuviškų rankdarbių.
Nuo 1905 m. „Sandora“ perėmė leidinio „Pagalba“, kurios redaktoriumi tapo V. Gaigalaitis, leidybą. Pirmuosius šio žurnalo, tada dar buvusio laikraščiu numerius 1904 m. išleido pats V. Gaigalaitis. Žurnale buvo spausdinami ne tik religiniai, bet ir pasaulietinės tematikos straipsniai. Draugijos „Sandora“ nariai buvo pakviesti į 1907 m. vykusį paminklo „Borussia“ atidengimą, kuriame dalyvavo tuometis Prūsijos kaizeris Vilhelmas II.
Įsigijusi pastatą Friedricho Wilhelmo gatvėje (dab. Tiltų g.), 1910 m. draugija jame atidarė knygų bei įvairių prekių krautuvėlę. 1922 m. metiniame „Sandoros“ susirinkime buvo nutarta steigti lietuvių gimnaziją Klaipėdoje – tai dabar Klaipėdoje veikiančios Vytauto Didžiojo gimnazijos istorijos pradžia.
1926 m. draugija atidarė senelių, invalidų ir našlaičių prieglaudą Plikiuose, buvusios muitinės pastate, vėliau – Tauragėje ir Laugaliuose. Šios prieglaudos greitai užsipildė. Tauragės dvare veikusiai prieglaudai išsilaikyti padėjo greta įkurti svečių namai. Plikiuose veikusioje prieglaudoje pradėjus trūkti vietos, „Sandoros“ draugija nupirko nugyventą ūkį Laugaliuose, į kurį 1934 m. perkėlė globotinius. Vos po pusmečio nuo prieglaudos atidarymo pastatą nuniokojo gaisras. Buvo nuspręsta jį rekonstruoti ir išplėsti. 1935 m. pabaigoje atidarytas naujasis prieglaudos pastatas.
Draugija turėjo savo jaunimo skyrius visame krašte, biblioteką ir knygyną Klaipėdoje, chorą. „Sandoros moterų pagalba“ organizavo pirmosios pagalbos kursus mergaitėms, rūpinosi įvairių rankdarbių, kurie vėliau buvo parduodami „Sandoros“ knygyne, gamyba.
Po 1939 m. kovo 23 d. „Sandora“ savo veiklą buvo priversta nutraukti, prieglauda Laugaliuose buvo nusavinta vokiečių okupacinės valdžios 1940 m. birželį. „Sandoros“ knygyne buvusias knygas V. Gaigalaitis nesėkmingai bandė susigrąžinti, tačiau jų likimas neaiškus.
1989 m. „Sandora“ buvo atkurta prie Klaipėdos evangelikų liuteronų bažnyčios.
1913 m. V. Gaigalaitis parašė pirmąją knygą lietuvių kalba apie K. Donelaitį „Kristijonas Duonelaitis, jo gyvastis ir darbai“.
V. Gaigalaitis buvo vienas iš pirmosios lietuvių gimnazijos Klaipėdoje, vėliau tapusios Vytauto Didžiojo gimnazija, steigėjų, taip pat daugiau nei 10 metų buvo 1926–1939 m. veikusios Klaipėdos krašto mokyklų draugijos pirmininku. Ši draugija rūpinosi lietuviškomis mokyklomis, per savo veiklos metus įsteigė 60 lietuviškų pradinių mokyklų, reikalavo, kad mokoma būtų ne tik vokiečių, bet ir lietuvių kalba. Draugija išlaikė ne tik šias mokyklas, bet ir Klaipėdos Vytauto Didžiojo ir Pagėgių K. Donelaičio gimnazijas, Šilutės progimnaziją, šių mokyklų bendrabučius, materialiai rėmė moksleivius.
Vilius Gaigalaitis aktyviai palaikė ryšius su Latvijos kultūros veikėjais, dalyvavo tarpukariu veikusios Lietuvių–latvių vienybės draugijos veikloje, kurį laiką jai pirmininkavo. 1933 m. V. Gaigalaičiui suteiktas Latvijos universiteto garbės daktaro laipsnis, 1935 m. už savo veiklą jis buvo apdovanotas Latvijos Trijų Žvaigždžių ketvirtojo laipsnio ordinu.
Ne mažiau aktyviai V. Gaigalaitis dalyvavo Kauno akademinės bendruomenės bei visuomenės renginiuose, priėmimuose.
Gyvendamas Klaipėdoje, jis steigė įvairius kursus jaunimui, organizavo šeimininkavimo pamokas ūkininkų dukterims, liaudies meno parodas, kuriose menkiau pasiturinčios moterys galėjo pardavinėti savo gaminius. Taip pat buvo vienas iš Lietuvos Raudonojo Kryžiaus Draugijos Klaipėdos skyriaus, įsteigto 1935 m. vadovų.
V. Gaigalaitis rengė etnografines parodas ne tik Klaipėdos krašte, bet ir Berlyne, vienas iš Klaipėdos krašto muziejaus draugijos, davusios pradžią dabartiniam Mažosios Lietuvos istorijos muziejui, steigėjų 1924 m. Parašė ir išleido 25 leidinius.
V. Gaigalaičio politinė padėtis pradėjo blogėti. Vokietijos Reichui prisijungus Klaipėdos kraštą ir ruošiantis A. Hitlerio apsilankymui Klaipėdoje 1939 m. kovo 23 d. į Gaigalaičių namus atlikti kratą atvyko gestapas. Dėl V. Gaigalaičio paaštrėjusių sveikatos problemų krata buvo atidėta, bet buvo apieškotas, o vėliau uždarytas „Sandoros“ knygynas, nusavintas asmeninis V. Gaigalaičio automobilis, užantspauduota jo dokumentų spinta. Ilgai nelaukdamas, V. Gaigalaitis nusprendė optuoti Lietuvos pilietybę, o padedant buvusiam Klaipėdos krašto gubernatoriui Viktorui Gailiui, gavo leidimą išvykti į Lietuvą.
1940 m. sausį V. ir M. Gaigalaičiai apsigyveno Kretingoje, čia jiems pavyko atsigabenti iš Klaipėdos savo baldus bei biblioteką. 1940 m. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, dalį savo bibliotekoje saugotų laikraščių komplektų dėl lėšų trūkumo V. Gaigalaitis pardavė Centrinei valstybinei bibliotekai Kaune
Po Lietuvos okupacijos V. ir M. Gaigalaičiai nusprendė išvykti į Vokietiją, pasinaudodami M. Gaigalaitienės kilme. Kad būtų lengviau, M. Gaigalaitienė įstojo į tuo metu Lietuvoje veikusią Lietuvos vokiečių kultūrinę sąjungą. V. Gaigalaitį toliau kamavo vis aštrėjančios sveikatos problemos. Apie būsimą leidimą išvykti 1941 m. vasarį Gaigalaičiams buvo pranešta vos prieš 4 dienas. Keletą mėnesių praleidę pabėgėlių stovyklose, 1941 m. viduryje V. ir M. Gaigalaičiai apsigyveno pas Marios gimines Frankfurte. Bandymai gauti Vokietijos pilietybę ar susigrąžinti nusavintą turtą, likusį Klaipėdos krašte ir Lietuvoje, buvo nesėkmingi. Visą likusį laiką iki pat mirties V. Gaigalaitis gyveno prižiūrimas slaptosios policijos, t. y. gestapo – jam buvo draudžiama politinė veikla, taip pat jie neturėjo teisės išvykti iš gyvenamosios vietovės. 1942 m. Gaigalaičiams buvo liepta persikelti į Bretteno miestelį, čia gyvendamas, V. Gaigalaitis rašė atsiminimus.
V. Gaigalaitis mirė 1945 m. lapkričio 30 d. Brettene (Bretten), Vokietijoje. 1994 m. jo ir žmonos palaikai perlaidoti Elniškės kaimo evangelikų liuteronų kapinėse netoli Priekulės.
„Sandoros“ biblioteka V. Gaigalaičio testamentu užrašyta Laisvajai Lietuvai ir kurį laiką saugota Valstybinėje Prūsijos kultūros paveldo bibliotekoje Berlyne, 1997 m. perduota Lietuvos nacionalinei M. Mažvydo bibliotekai (apie 2100 vienetų).
Parodą parengė: Viktorija Karalienė
Redagavo Vida Pelegrin
Virtualią parodą parengė: Viktorija Karalienė, Marius Apulskis
Partneris
