Kas lieka už uždarų teatro, viešbučių ir bohemiškų namų durų, kai nutyla plojimai?
Režisieriaus Vytauto Balsio knyga „Vasaros sniegas. Bohemos dienoraštis“ atveria pasaulį, kurio neparodo oficialios biografijos – gyvą, triukšmingą, ironišką ir skaudžiai tikrą.
Sovietmečio Kauno kiemai, teatro užkulisiai, Paryžius, Stokholmas ir Hamburgas čia susilieja į pašėlusį atminties spektaklį, kuriame nėra iš anksto parašytų vaidmenų. Autorius pasakoja apie žmones ir laiką, kuriuos pažino iš labai arti – be pagražinimų, nutylėjimų ir patogios distancijos.
Istorijos, kurių nerasite oficialiose biografijose
Penkiolikai minučių suplanuotas pokalbis su Piteriu Ustinovu netikėtai užsitęsia pusantros valandos. Ugnės Karvelis namuose vis dar gyva didžiosios jos meilės – Julio Cortázaro – dvasia. O susitikimai su Juozu Miltiniu, Valdžiu Aleksaičiu, Jūrate Rekevičiūte, Raimundu Mikšiu-Šniūru ir kitais kūrėjais virsta atviromis, netikėtomis ir dažnai neįtikėtinomis istorijomis.
Greta pasaulinio garso vardų žengia spalvinga Kauno bohemos garbės kuopa – aktoriai, poetai, dailininkai ir režisieriai. Jie kuria, myli, svaigsta, pykstasi, juokiasi iš mirties ir geria gyvenimą iki dugno. Kartais tame dugne atsiduria ir patys.
Vytautas Balsys nestato praeičiai paminklo – jis ją pažadina su visu jos triukšmu, vynu, muzika, keiksmais, absurdiškomis nuotykiais ir staiga užklumpančia tyla. Čia bravūra slepia vienatvę, juokas – skausmą, o pašėlusios istorijos primena, kiek daug kainuoja laisvė kurti ir gyventi savaip.
„Vasaros sniegas“ – atvira, kandžiai juokinga, necenzūruota ir skaudžiai jautri knyga apie laisvės išsiilgusią menininkų kartą, kuri kūrė ir gyveno taip, tarsi rytojus galėtų nebeateiti.
