Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje (Gedimino pr. 51, Vilnius) 2022 m. gegužės 26 d., ketvirtadienį, 17.30 val. pristatomas fotomenininko Edžio Jurčio fotografijų albumas „Būti šalia / Being Near“ ir paroda „Būties nerimas“. Praeitų metų pabaigoje išleistas albumas – pirmasis leidinys, retrospektyviai apžvelgiantis E. Jurčio fotografinę kūrybą (sudarytojai: Danguolė Ruškienė, Edis Jurčys. Leidėjas Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešoji biblioteka). Naujausių Edžio Jurčio fotografijų parodoje (kuratorė – Danguolė Ruškienė) – prieš metus pradėtas kurti ciklas „Mirties ir gyvasties jėga“, kuriame autorius gilinasi į klimato kaitos problemą. Renginyje dalyvauja E. Jurčys ir menotyrininkė D. Ruškienė. Projektą vykdo Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešoji biblioteka, finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Klaipėdos miesto savivaldybė.
Prieš pusantrų metų E. Jurčys Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešajai bibliotekai padovanojo savo fotografijų archyvą (virš 400 atspaudų ir negatyvų). Iš Klaipėdos kilusio ir daugiau nei tris dešimtmečius JAV gyvenančio autoriaus archyvas dabar saugomas šios bibliotekos Kraštotyros ir skaitmeninimo skyriuje jau daugiau nei dešimt metų veikiančiame Klaipėdos fotoarchyve. Tai – didžiausia šio autoriaus fotoarchyvo dalis, saugoma Lietuvoje. Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešoji biblioteka ne tik kaupia ir skaitmenina Klaipėdos regiono kultūros paveldą ir profesionalaus meno kūrinius, bet taip pat rūpinasi turimų archyvų sklaida. E. Jurčio archyvo perėmimas suteikė progą pasigilinti į Lietuvos fotografijai svarbios asmenybės kūrybą ir gana išsamiai (albumu ir kilnojama paroda) ją reprezentuoti. Naujai išleistas E. Jurčio albumas – daugiau nei metus laiko trukusio bendradarbiavimo su biblioteka rezultatas. Šis leidinys užpildys dar vieną spragą ne tik Klaipėdos, bet ir visos Lietuvos fotografijos istorijoje, aktualizuos autoriaus fotografinę kūrybą ir tikimasi, kad paskatins visuomenę labiau domėtis menine fotografija.
„Nesvarbu kuriame pasaulio krašte ir kokiais tikslais atsidurtų, E. Jurčys ir nepažįstamoje vietoje geba atpažinti būdingiausius čia gyvenančiųjų bruožus, išskirti tirščiausiai būties prisodrintas akimirkas. Jis – nuolatinis keliautojas tiek vietos, tiek ir laiko požiūriu. Kelionės autorių veikia kaip impulsai, žadinantys jo kūrybines mintis. Todėl bene daugiausia fotografijų jis sukaupęs išvykose į tolimus kraštus: Jamaiką, Dominikos Respubliką, Japoniją, Meksiką, Nikaragvą, Gvatemalą ir kt. Kita vertus, jam nėra svetimų vietų, kaip ir nėra svetimų žmonių. Homo sapiens visuomet išlieka šio fotografo dėmesio centre. Empatija, tolerancija ir jautrumas žmogui – tai tos autoriaus savybės, kurios diktavo ne tik temas, bet ir fotografinę raišką. E. Jurčį domina paprastų žmonių, o ypač visuomenės atstumtųjų likimai. Tie, kurių gyvenimai dėl vienokių ar kitokių priežasčių tapo sudėtingi jiems patiems, kuriuos dalis visuomenės smerkia, kiti tiesiog ignoruoja ir tik nedaugelis bando suprasti. E. Jurčys priskirtinas būtent pastariesiems. Jis nemoralizuoja, bet ir neteisina. Fotografas bando atkreipti dėmesį, parodyti, kad šie žmonės yra šalia, kad jiems, kaip ir visiems, reikia meilės, artumo ir supratimo. Deja, skirtingai nei dauguma, jie to negauna. <...>
Nors E. Jurčio fotografijos pagrindinė tema visuomet buvo ir yra žmogus, tačiau santykis su juo keitėsi. Kūrybos pradžioje jis laikėsi atstumo, matė ir fiksavo turinį, formą, pernelyg nesigilindamas į žmogaus jausmus, nepažeisdamas jo buvimo erdvės. Laikui bėgant distancija mažėjo ir autorius vis labiau artėjo prie savo fotografijų herojaus. Tuokart jį labiau domino žmogaus vidus – jo pojūčiai, emocijos, nuotaikos, džiaugsmingi ir skausmingi būties patyrimai. Pastaraisiais metais žmogus iš E. Jurčio fotografijos vis dažniau pranyksta. Lieka tik jo paveikta erdvė, nuojauta ar žinojimas, kad jis kažkur netoliese. Kalbama ir toliau išimtinai apie jį, teisingus ir klaidingus pasirinkimus, bet jo paties atvaizdo dažniausiai nebelieka. Nepaisant to, galima teigti, kad E. Jurčio fotografija nuo pat pradžios iki dabar beveik nepasikeitė. Kaip ir anksčiau, taip ir dabar joje – daug meilės gyvenimui, kiekvienam jo reiškiniui ir žmogui, juo labiau – nuskriaustajam, nesvarbu – likimo ar tokio pat kaip jis – žmogaus. Nepatikėti šia fotografija, likti abejingas negali, nes autorius ne tik siunčia žinutę, jis pats prisiima atsakomybę ar net kaltę. O tai jau skamba kaip tiesos įrodymas.“ (Ruškienė Danguolė, Fotografuoti tiesą / Būti šalia, sudarytojai: D. Ruškienė, E. Jurčys, Klaipėda: Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešoji biblioteka, 2021, p. 5–9.)
Edžio Jurčio kūryba Lietuvoje palyginti gerai žinoma. Naujausius savo kūrinius pirmiausia jis stengiasi pristatyti gimtojoje šalyje, į kurią sugrįžta beveik kasmet. Vilniuje šįkart pasirinktas pristatyti fotografijų ciklas „Mirties ir gyvasties jėga“ (2021–), kuriame autorius kalba apie grėsmes, kylančias iš žmogaus abejingumo. E. Jurčys gilinasi į aplinkybes, lemiančias itin ryškius atskirų regionų klimato pokyčius ir tai sąlygojančius neigiamus padarinius. Jo fotografijoje – Kalifornijos gaisrai, niokojantys ištisus kaimus ir miestelius, griaunantys gyvenimus ir žudantys žmones. Pasak E. Jurčio, dabartinėje jo fotografijoje – ne lokalios kaip buvo anksčiau jo kūryboje, bet jau globalinės temos, savotiški vizualūs dienoraščiai, rašomi fotografija. Jie svarbūs šiandiena, nes veikia kaip perspėjimas ir signalizuoja grėsmę. Taip pat bus reikšmingi ir ateityje – nužymės buvusio gyvenimo pėdsaką ir paliks tai istorijai. Autorius teigia, kad būtina kalbėti apie tai garsiai, parodyti, kad klimato kaita – didžiulio masto problema ir visi esame atsakingi už tai. Ir nors šiose E. Jurčio fotografijose tiesiogiai žmogaus nematome, jo buvimas jaučiamas nuolat. Visa tai, kas yra fotografijos lakštuose nulemta žmogaus veiklos. Čia – jo sprendimų pasekmės, iš to kylančios katastrofos ir tragedijos, vėliau – pastangos prikelti gyvenimą, kuomet toje pačioje vietoje iš naujo statomi namai ir kuriami gyvenimai. E. Jurčys ir ateityje planuoja dirbti prie klimato kaitos temos, lankytis tose pačiose vietose, kur sudegė kaimai, bet jau pradėjo grįžti žmonės.
- Jurčys gimė 1957 m. Klaipėdoje. Fotografuoti pradėjo dar mokykloje. Maždaug tuo pat metu prasidėjo jo pažintis ir su kinu. Po mokyklos baigimo pradėjo bendradarbiauti su LTSR fotografijos meno draugija (nuo 1989 m. – Lietuvos fotomenininkų sąjunga). Tai lėmė, kad jo fotografinė veikla dar labiau suaktyvėjo. Tačiau, netrukus išvyko dirbti į Maskvą, o nuo 1989 m. emigravo į JAV. Šiuo metu gyvena ir kuria Portlande. Yra laisvai samdomas fotografas ir videografas, vykdantis redakcijų užsakymus, dizaino projektus ir kuriantis dokumentinius filmus. E. Jurčys sukūrė per 20 fotografijos ciklų itin aktualiomis socialinėmis temomis, surengė per 30 personalinių parodų (Portlande, Sietle, Lietuvoje, Austrijoje, Belgijoje, Vengrijoje, Japonijoje, Naujojoje Zelandijoje ir kitur), dalyvauja grupinėse parodose, yra pelnęs reikšmingų apdovanojimų ir įvertinimų.
Pasak parodos kuratorės D. Ruškienės, E. Jurčio kūryba svarbi ne tik Klaipėdos, bet ir visos Lietuvos fotografijos istorijai. Jo kūrybinis braižas, pradėjęs formuotis sovietmečiu, ryškiausias transformacijas patyrė Nepriklausomybės atkūrimo laikais ir išvykus jam gyventi į užsienį. Tai lėmė, kad E. Jurčio fotografija Klaipėdos kontekste yra unikali, išsiskirianti ir visos Lietuvos fotografijoje. Joje atpažįstamos pasaulinės fotografijos tendencijos, bet kartu ši fotografija išsaugo ir Lietuvos meninės fotografijos tradicijas. E. Jurčys pelnytai laikomas vienu ryškiausių humanistinės fotografijos atstovų Lietuvos fotografijoje.
Paroda bibliotekoje veiks iki 2022 m. birželio 30 d.
Daugiau informacijos:
Danguolė Ruškienė, el. p. d.ruskiene@isvb.lt, +370 650 37370
