Šimtmetis – solidus laiko tarpas. Šiais metais minime ypatingą sukaktį: 100 metų nuo tada, kai buvo pradėtas leisti Kazimiero Būgos „Lietuvių kalbos žodynas“. Šis kalbos paminklas prasidėjo nuo kuklių kortelių – kiekvienas žodis, frazė ar net posakis buvo užrašytas ant mažų kortelių, kurias Kazimieras Būga kaupė dešimtmečius. Per ilgus tyrinėjimo metus Būga surinko daugiau nei 600 000 tokių kortelių, kurios tapo jo žodyno pamatiniu pagrindu.
Kazimieras Būga – žodžių „žvejas“
Kazimieras Būga buvo unikalus kalbos tyrinėtojas. Jo metodas buvo paprastas, bet veiksmingas. Jis rinko žodžius netikėčiausiose situacijose – ar tai būtų šventė, ar kelionė į kaimą. Nesvarbu, kur Būga atsidurdavo, naujas žodis ar frazė būdavo tuoj pat užrašomi. Vėliau, prie kerosininės lempelės, jis kruopščiai perrašydavo savo surinktus žodžius ant kortelių, siekdamas kuo tiksliau užfiksuoti jų reikšmes, kilmę ir vartojimą. „Lietuvių kalbos žodynas“ tapo tikru kalbos lobynu, kuriame saugomi įvairūs tarmiški, reti ir net kasdieniai žodžiai.
Būga kvietė bendruomenę prisidėti prie žodyno kūrimo – buvo sukurtos specialios anketos, kurias žmonės galėjo užpildyti ir siųsti jam savo surinktus žodžius.
Kortelės, tapusios kalbos paminklu
Vienas pavyzdys iš Būgos kortelių – „krivulė“. Šis žodis siejamas su veiksmu „krauti“ ir reiškė „rinkti“, „susirinkimas“. Senovės lietuvių visuomenėje krivulė buvo naudojama kaip signalinis įrankis, kviečiantis žmones į susirinkimus arba perspėjantis apie pavojų. Įdomu tai, kad šio žodžio kilmė gali būti susijusi su vokiečių kalba, kur panašus terminas „Ladebrett“ reiškia „šulcininko lazda“ – simbolinis bendruomenės vadovo įrankis. Šis terminas taip pat randamas Kristijono Donelaičio kūriniuose, kur „krivulė“ reiškia šulcininko (bendruomenės vadovo) simbolinę lazdą, skirtą valdyti bendruomenės reikalus ir skelbti teisinius sprendimus.
Įdomi ir Būgos tyrinėta -eikis bei -eika galūnių kilmė, kurią jis fiksavo savo žodyne. Šios galūnės yra autentiškos lietuvių kilmės ir buvo plačiai naudojamos tiek bendriniuose, tiek asmenvardžiuose. Pavyzdžiai, tokie žodžiai kaip „atbuleikis“ (tas, kuris viską daro atvirkščiai), „nevalėika“ (netvarkingas žmogus), „živeika“ (žuvelė) ir „lapeika“ (plaukikas), atspindi šių galūnių gyvybingumą lietuvių kalboje. Tai rodo, kaip kruopščiai Būga tyrinėjo net mažiausius kalbos aspektus, siekdamas išsaugoti lietuvių kalbos autentiškumą
Kitas įdomus aspektas, kad Būgos žodyne galima rasti ir keiksmo žodžių, pavyzdžiui – „ablaūkas“. Šis žodis buvo siejamas su „lėkausiomis ausimis“ ir buvo naudojamas kaip priekaištas. Pavyzdys, pateiktas žodyne, rodo jo vartojimą kasdieniuose ginčuose ar nesėkmės situacijose: „O tū, ablaūkai, sudaužei puodynę“. Tokie žodžiai atspindi kalbos šnekamosios vartosenos lygmenį, kuriame buvo išreikštas pyktis ar nusivylimas. Būga fiksavo ne tik formalią kalbą, bet ir šnekamąją, tarmišką, kartais net grubią kalbos vartoseną, kuri atspindėjo to meto kasdienybės realijas.
Būga žodyne taip pat fiksavo ir mįsles, kurios atspindi liaudies išmintį bei vaizduotę. Viena iš jų skamba taip: „Maža bobūtė visą svietą apdengia.“ Atsakymas: adata. Tokios mįslės atspindi to laikmečio paprastų kasdienių daiktų svarbą, kurie tuo metu buvo neatsiejama gyvenimo dalis.
Būgos žodynas – neįkainojamas palikimas
Kazimiero Būgos „Lietuvių kalbos žodynas“ leidžia keliauti laiku ir suprasti, kaip kalba evoliucionavo. Kiekviena žodžių kortelė atspindi ne tik žodžių reikšmes, bet ir jų vartojimo kontekstus, kasdienybės detales ir tarmių skirtumus. Tai tarsi laiko mašina, leidžianti matyti, kaip žmonės gyveno, kalbėjo ir ką laikė svarbiu. „Lietuvių kalbos žodynas“ nėra tik akademinis darbas – tai kultūrinis paveldas, kurį turėtume skaitinėti ir vertinti. Kiekviena kortelė atspindi kalbos istorijos, kultūros ir visuomenės atspindį. Kazimiero Būgos žodynas suteikia galimybę šiandien pažinti prieš šimtmetį vartotą kalbą, jos darinius, pasineriant į mūsų kalbos ir tapatybės gelmes.
Elektroninę „Lietuvių kalbos žodyno“ abiejų sąsiuvinių versiją rasite epaveldas.lt platformoje, o antrasis sąsiuvinys originalo formatu saugomas Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešojoje bibliotekoje (skaitomas vietoje, į namus neskolinamas).
Nuoroda į Būga, K. (1924). Lietuvių kalbos žodynas. I sąsiuvinis.
https://www.epaveldas.lt/preview?id=C100000273344
Nuoroda į Būga, K. (1925). Lietuvių kalbos žodynas. II sąsiuvinis. https://www.epaveldas.lt/preview?id=C100000273345
Nuoroda į Kazimiero Būgos etimologinio žodyno kartoteka https://ekalba.lt/BugosEtimologinioZodynoKartoteka/
Parengė l. e. p. vyr. bibliotekininkė K. Gerulė
Literatūros sąrašas:
- Būga, Kazimieras, 1924: Lietuvių kalbos žodynas, I sąsiuvinis, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Prieiga per Epaveldas.lt.
- Būga, Kazimieras, 1925: Lietuvių kalbos žodynas, II sąsiuvinis, Vilnius: Lietuvių kalbos
- Epaveldas.lt, (n.d.): Kazimiero Būgos kartotekos nuotraukos, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Prieiga per internetą: https://ekalba.lt/BugosEtimologinioZodynoKartoteka/.
- Kazimiero Būgos etimologinio žodyno kartoteka, (n.d.): Prieiga per internetą: https://ekalba.lt/BugosEtimologinioZodynoKartoteka/.
- LRT Mediateka, 2024: Tėvų kalba. Pamilęs save, užmiršau: Kazimieras Būga (1879–1924). Prieiga per internetą: https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/2000248209/tevu-kalba-pamiles-save-uzmirsau-kazimieras-buga-1879-1924.
- Sakalauskienė, Vilija, 2024: Kazimieras Būga ir didysis „Lietuvių kalbos žodynas“: nuo žodyno ištakų iki paskutinio tomo, pranešimas skaitytas per paskaitą Zoom platformoje, gegužės 14 d., 14:00–15:30, Bendrinės kalbos tyrimų centro organizuotas renginys.
- Vosylytė, Bronislava, 2002: Kelias į Didįjį žodyną, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas.
