2022 m. vasarį karinių pajėgų telkimas Ukrainos pasienyje darėsi vis akivaizdesnis. Nors Donbasas, kuriame konfliktas tęsėsi nuo 2014 metų, pamažu buvo išnykęs iš mūsų dėmesio akiračio, šie prie pat Europos sienų vykę ir sunkiai paaiškinami manevrai turėjo kelti kur kas didesnį nerimą. Juk Čečėnija, Gruzija ir Sirija – ne taip jau toli...
Tuomet, ankstyvą vasario 24-osios rytą, prasidėjo puolimas. Masinis ir nepateisinamas. Laisvą ir demokratinę šalį užgriuvo raketos, sviediniai ir artilerijos ugnis. Tai buvo brutali, tiesmuka taikos ir tautų apsisprendimo sutarčių pažeidimo forma. Nuo tos dienos fiksavau įvairias paramos Ukrainai išraiškas, tapusias atsaku į šią agresiją, kuri tuo metu dar slėpė tikrąjį savo veidą – atvirą karą. Istorija staiga vėl pajudėjo pirmyn, nešdama mirtį, griuvėsius ir tremtį. Dienos slinko, o vienas po kito pasirodantys skaičiai vis labiau kėlė nerimą.
Paskelbus apie Mariupolio gimdymo namų bombardavimą, man darėsi vis sunkiau užmigti. O balandį paaiškėjus apie žudynes Irpinėje, Bučoje ir Gostomelyje, supratau, kad likti Paryžiuje man nebepakeliamai sunku. Turėjau išvykti iš Prancūzijos. Turėjau vykti. Turėjau pamatyti, liudyti. Turėjau padaryti tai, kas mano galioje, kad ir kaip menka tai atrodytų tuo metu.
Nors neturėjau jokios patirties karo zonose ir priklausiau kartai, kuri buvo apsaugota nuo ginkluotų konfliktų savo šalies teritorijoje, o paskutiniai tokio pobūdžio įvykiai buvo nutolę laike, vis dėlto nusprendžiau išvykti. Kai kurie draugai bandė mane atkalbėti – nesėkmingai. Tai, kas vyko Ukrainoje, turėjo niūrius pavadinimus: karo nusikaltimai, nusikaltimai žmoniškumui, genocidas. Terminai, kurie Europos žemyne nebeskambėjo nuo buvusios Jugoslavijos konflikto laikų.
Atvykęs į Ukrainą, apie šią šalį žinojau labai nedaug – vargiai galėjau žemėlapyje tiksliai parodyti svarbiausius miestus. Tačiau atsitiktinių susitikimų ir netikėtų aplinkybių dėka aplankiau įvairius rytų, šiaurės ir pietų miestus: Zaporižią, Charkivą, Dniprą, Borovą, Kupianską, Slovjanską, Iziumą, Kostiantynivką, Černihivą, Chersoną ir daugybę kaimų – kartais visai šalia fronto linijos. Svetingumas ir pagalba, kuriuos ten patyriau, nuo pat pirmųjų atvykimo akimirkų, iš savanorių, gyventojų ir karių, buvo neprilygstami viskam, ką buvau patyręs iki tol savo gyvenime.
Polinkis į vizualumą mane visada vedė humanistinės fotografijos link, o fotožurnalistika ilgainiui tapo viena svarbiausių mano domėjimosi sričių. Tačiau karo vaizdinių dominavimas viešojoje erdvėje dažnai nustelbia mažiau matomus, nors ne mažiau reikšmingus procesus. Tyrinėdamas paramos Ukrainai iniciatyvas, atradau plačiai išplėtotą ir įvairias visuomenės grupes jungiantį solidarumo tinklą.
Po šios pirmos, kupinos neapibrėžtumo kelionės sutikau vis daugiau žmonių, kurie manimi pasitikėjo. Tada turėjau sugrįžti. Vėl ir vėl. Per devynias savo keliones į Ukrainą mačiau drąsą, ryžtą, , kūrybiškumą, dvasią, išradingumą ir, svarbiausia, pasipriešinimą. Mąstydamas apie Ukrainos žmones jaučiu gilų emocinį sukrėtimą ir didžiulį dėkingumą. Be žmonių, kuriuos sutikau Prancūzijoje ir Ukrainoje, jų pasitikėjimo bei noro dalintis savo istorijomis, ši paroda nebūtų įmanoma.
Šių fotografijų pristatymas – itin sudėtinga užduotis nepriklausomam fotografui. Todėl noriu nuoširdžiai padėkoti Klaipėdos Ievos Simonaitytės bibliotekos komandai už galimybę šiandien tai pristatyti Lietuvoje
Fotografijų autorius Jérôme Barbosa
Parodos partneris: L'Académie des beaux-arts
______
Paroda veiks: iki 2026 m. rugpjūčio 10 d.
Parodos vieta: 3 aukšto ekspozicinė erdvė
