Ši knyga gimė iš gilių išgyvenimų, skausmingų asmeninių ieškojimų ir galiausiai pagrindinių visatos dėsnių suvokimo. Tai pritrenkianti, rodos, patį gyvenimo dugną pasiekusios ir iš jo pakilti sugebėjusios autorės istorija. Nenupudruota, nenudailinta – atvira ir nuoširdi, apnuoginanti skaitytojui netgi kai kurias intymias ir kriminalines detales.
„Išbraidžiusi alkoholizmo liūną, ištvėrusi vaiko savižudybės sielvartą, aš šiandien kitam pasauliui jau priklausau... Esu virš senojo Pasaulio, kur yra daugiau ramybės, gėrio, grožio, nuoširdumo ir paprastumo. Kur yra kitoks Pasaulio, žmonių santykių suvokimas. Kur nebelieka erdvės pykčiui, neapykantai ir pavydui. Kur kasdien patiriu mažus džiaugsmus už tai, kad esu čia, kad man duota dar viena diena", – ši citata bene geriausiai apibūdina autorės dabartinę būtį ir tai, kuo norėjo pasidalinti su skaitytoju.
Ji neslepia, kad rašyti skaudėjo, vis dar smaugė kaltės jausmas dėl kadaise kitiems padarytų skriaudų. Galbūt jau išskaudėjo, o patirtas negandas ir nuopuolius primins tik randas ant veido... Šiandien moteris tvirtai eina naujuoju keliu ir jautriai dalijasi potyriais, kartais virstančiais poezijos eilutėmis. „Geriausiai kilimo palaimą jaučia tas, kuris skausmingai krito žemyn", – teigia pirmąją knygą parašiusi „Vieniša Vilkė" (tai pats taikliausias slapyvardis autorei!).
