Tą garbanotą dėdę pirmąsyk išvydau 1977-ųjų rugsėjį – jis mane priėmė į „Ąžuoliuką“. Jei tada man būtų kas pasakęs, kad po keturių dešimtmečių imsiu domėtis jo gyvenimu, garbės žodis nieko nebūčiau supratęs. Garbanotasis dėdė man atrodė kur kas tikresnis Dievas už tą, kurį močiutė surasdavo maldaknygėse. Netrukus jis išvažiavo. Gerokai vėliau aš pirmąsyk ėmiau iš jo interviu. Galiausiai pajutau, kad noriu apie jį – „Ąžuoliuko“ Šefą – sužinoti kaip galima daugiau. Ši knyga gimė todėl, kad tuomet nesuvokiau, kokiu ilgu ir vingiuotu keliu pasukau. Ir dar todėl, kad jei ne tas žmogus, aš būčiau tapęs futbolininku, sklypų supirkėju arba gyvenimo būdo konsultantu. Bet kuo. Tik ne ąžuoliuku.
Darius Krasauskas
