Seniai audžiau mintį paanalizuoti kokią įtaką skaitomumui ir išduočiai turi ekspertų, bibliotekininkų ar pačių skaitytojų sudarinėjami įvairūs dešimtukai, penketukai ar dvyliktukai paklausiausių leidinių. Suskaičiuoti kiek per metus bibliotekos išdavė vieno ar kito leidinio ir sudaryti populiariausių sąrašą – nieko sudėtingo, nes tai įvykęs faktas ir „istorijos nesuklastosi“ kaip sakė vienas populiarus TV laidos personažas. Kitas reikalas su ekspertų sudaromais kūrybiškiausių knygų dešimtukais. Jie sudarinėjami tada, kai knygoje dar būna neišsivadėjęs spaustuvės dažų kvapas, o skaitytojas apie ją išgirsta tik žiniasklaidos apžvalgose. Kitaip sakant, „nuotaka peršama be išankstinės apžiūros“, imkit mane ir skaitykit, nes aš, turintis mokslinį laipsnį, geriau nusimanau, kuri knyga turi išliekamąją vertę ir privalo būti skaitoma.
Su ekspertais ginčijasi tik skeptikai ir neišmanėliai, bet šiuo atveju mes susiduriame su pačiu objektyviausiu fakto patikrinimo metodu: knygos išduotis atskleidžia, ar ekspertas atspėjo būsimą knygos likimą.
Nors duomenys paimti tik iš vienos Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos išduoties už penkmetį 2015 – 2020, bet, viliamės, kad jie pakankamai pilnai atspindi situaciją visose Lietuvos bibliotekose.
Kaip ir galima buvo numanyti, labiausiai nesiseka poezijai. Bibliotekose paklausūs tik programiniai poetai. Tad nuostabos nekelia 2015 m. ekspertų paskelbta viena kūrybiškiausių tų metų knygų – Alfonso Andriuškevičiaus „Beveik visi eilėraščiai“ buvo paimta tik vieną kartą 2015 m.! Panašiai ir su Ievos Gudmonaitės knyga „Sniego skonis“, ji paimta 5 kartus. Kiek sėkmingiau sekėsi Nacionalinių premijų laureatams Donaldui Kajokui ir Aidui Marčėnui, pirmojo eilėraščių knyga „Apie vandenis medžius ir vėjus“ per penkmetį 2015 – 2020 paimta 42 kartus, o antrojo knyga „Viename“ per tą patį laikotarpį – 21 kartą.
Prozininkams sekasi kur kas sėkmingiau. Štai Australijoje gyvenanti lietuvių rašytoja Akvilina Cicėnaitė su romanu „Niujorko respublika“ kūrybiškiausių 2015 m. knygų sąraše „nušluostė“ visiems pretendentams nosis, nes jos knyga buvo paimta 146 kartus! Undinė Radzevičiūtė ne ką atsilieka – romanas „180“ – skaitytas 135 kartus. Šimto kartų ribą dar pasiekia V.Papievis su „Odile“ ir D. Kalinauskaitė su „Skersvėjų namais“.
Kokias paviršutines išvadas galima padaryti? Pirma. ekspertų sudaromas kūrybiškiausių knygų sąrašas kažkiek įtakos renkantis lektūrą turi, ypač jei prie jo viešinimo dar prisideda bibliotekininkas. Antra. Eilinis skaitytojas, jei taip sąlyginai galima jį pavadinti, noriau linksta prie stambaus žanro – romanų, nei prie poezijos, esė ar novelių.
2016 m. duomenys kiek skiriasi, nors tendencijos išlieka: tokie poezijos grandai kaip antai T. Venclova, G. Kazlauskaitė, E. Ališanka, D. Gintalas vos įveikia dešimties kartų kartelę, pakyla esė paklausa: M. Kvietkausko „Uosto fuga“ įveikia pusšimtį, R. Tamošaičio „Vien tik zuikiai tamsoje“ atsilieka beveik per pusę. Galingą viešinimo kompaniją surengta R.Kmitos „Pietiniams“ davė savo rezultatų – knyga tapo sąrašo lydere – paimta 108 kartus ir pralenkia seną bei patyrusį literatūros vilką S.Parulskį – 97 kartai.
2017 m. romanistę U.Radzevičiūtę pralenkia J.Vilės, L. Itagaki, Sibiro haiku: komiksas, stebina D.Čepkauskaitės ganėtinai skaitlinga kaip poezijai išduotis, net 65 kartai.
2018 m. ryškių lyderių, kurių knygų išdavimai viršijo šimtą, nebuvo, nors dvyliktuke taikėsi žinomų romanistų pavardės, kaip antai: S.Parulskis (85), V.Papievis (35), L.S.Černiauskaitė (75), K.Navakas (48), Vyt. Martinkus (21), garsusis istorikas L.Mažylis su veiksmo trileriu irgi nedaug ką nustebino surinkęs tik 41. Užtat madingasis P.E.Martynenko savo „tekstais malonumui sužadinti“ buvo paimtas 63 kartus. Iš poetų K.Platelio, M.Nastaravičiaus, G.Kazlauskaitės, kurių kūrinių išdavimas neviršijo dešimties ribos, išsiskyrė M. Burokas – 18 kartų.
2019 m. virš pusšimčio ribos kyla prozininkai V. Kulvinskaitės „Kai aš buvau malalietka“ (76) ir J.Melnikas ‚Adata“ (68), smulkiosios prozos kūrėjai V. Morkūnas, J. Tumasonytė, S.Parulskis atsilieka per pusę, poezija įprastai sulaukia dar mažesnio susidomėjimo.
2020 metų duomenys yra nepilni, nes daugelio sąrašo leidinių bibliotekos nebuvo gavę arba įsigijo vėliau. Tarp paminėtų lyderiauja U.Radzevičiūtė – 20 kartų, gerokai atsilieka A.Kavaliauskaitė – 9 ir poetė I.Valantinaitė – 5.
Būtina pastebėti, kad susidomėjimas leidiniais iš kūrybiškiausiųjų sąrašo sulig metais ne didėja, bet, atvirkščiai, blėsta. Tai galėtų reikšti, kad veikia, jei galima taip būtų pavadinti, vienkartiniai viešieji ryšiai, tarsi aktorius puikiai suvaidina, bet spektaklis rodomas tik vieną kartą. Knyga paminima tarp kūrybiškiausių, bet metams praėjus „karalius mirė, tegyvuoja karalius“, jau reklamuojama kita knyga. Tarkime 2015 m. tarp kūrybiškiausiųjų paminėta A. Cicėnaitės „Niujorko respublika“ per penkerius metus krito nuo 32 iki 9 kartų, B. Jonuškaitės „Maranta“ nuo 44 iki 5, o D. Kalinauskaitės ‚Skersvėjų namai“ nuo 46 iki 1. Ir panašiai.
Beveik visais apžvelgtais metais sąrašo viršuje karaliavo tokie autoriai kaip E.M. Remarkas, A. Kamiu, K. Sabaliauskaitė, Dž. Orvelas jau neminint programinės A. Škėmos „Baltosios drobulės“.
Ar čia yra taikytinas principas: skaitytojas ne kvailas – pats moka atsirinkti ir bibliotekininkui nėra ko painiotis, bet tas ryškus susidomėjimo kūrybiškiausių knygų sąrašais pametinis mažėjimas perša erezišką mintį, kad bibliotekos paslaugomis naudojasi grupė aktyviausių skaitytojų, sekančių naujienas, laukiančių jų ir kaip mat jomis pasinaudojančių?
****
Ne mažiau įdomybių atrandame pasižvalgę po populiariausių lietuvių autorių grožinės literatūros knygų viešosiose bibliotekos sąrašus, kuriuos kasmet sudarinėja LATGA. Kokį indelį į bendrą katilą įneša mūsų bibliotekos skaitytojai. Tik čia viskas nėra taip paprasta, nes dešimtuke kone pusė programinių kūrinių, kuriuos, visi tą žino, skaitytojai ima ne iš meilės, bet reikalo verčiami. Tokių dešimtukų lyderiai – J.Kunčinas ir R.Granauskas, toliau jau „iš kitos operos“ – skaitomos dėl skaitymo malonumo ir kone kasmet pasikartojančios rašytojų pavardės: Jolita Herlyn, Irena Buivydaitė Kupčinskienė, pastaruoju metu pritilusi Elena De Strozzi, skandalingai išgarsėjusi Rūta Vanagaitė, Lina Žutautė su „Kake Make“, Gina Viliūnė ar Kristina Sabaliauskaitė, keletą metų iš sąrašo nedingo Alvydas Šlepikas, o patriotams sugrįžus prie romano „Žali“, sąraše atsirado ir Marius Ivaškevičius. Kartais užklysta ir Andrius Tapinas, Aldona Ruseckaitė, Rokas Flick.
Atskirai panagrinėjau ir klaipėdiečių rašytojų skaitomumą. Atradau ir tendencijų ir įdomių faktų. Tendencijos: poezija skaitytojams mažiau patraukli („grynųjų“ poetų kūryba sulaukia iki 10 gerbėjų) nei stambioji proza, išimtis – Gintaro Grajausko kūryba, didesnio susidomėjimo susilaukia rašantys vaikams (Ryškiausias pavyzdys Sigitas Poškus, N.Kepenienė). Absoliutus lyderis – Rokas Flick, kurio negausus kūrinių derlius (iki 10 knygų) buvo skaitomas nuo pusantro šimto iki dviejų šimtų su viršum kartų. Neprastai atrodo ir Vyt. Čepas. Mažai atsilieka ir Nijolė Kepenienė, bet su ryškia išlyga, net jos kūrybinis derlius kelis kartus didesnis (nuo 19 iki 23 knygų).
Išvados:
- Ar kūrybiškiausių knygų ir kitokių sarašų viešinimui vartotojų aptarnavimo skyriuose skiriamas pakankamas dėmesys?
- Ar metams pasibaigus ir ekspertams paskelbus naująjį sąrašą, buvę leidiniai daugiau neviešinami?
- Ar apskritai bibliotekininkai turi kreipti dėmesį į tuos sąrašus?
- Ar neverta, sekant kitų bibliotekų pavyzdžiu, sudarinėti savo populiariausių, skaitomiausių knygų dešimtukus?
Straipsnio autorius Juozas Šikšnelis
