– Jokūbai!!!
Man už nugaros pasigirdo neviltingas riksmas, ir tenorėjau vieno – kad mano mocas pavirstų lėktuvu ir pakiltų į dangų kaip raketa!.. Bet tik įrėmiau pėdas į asfaltą ir sustojau. Juk mano tėvai – neregiai.
Čia nieko ypatingo. Tiesiog taip yra. Visada buvo. Kas žino – gal prie didžiųjų įėjimo į šį pasaulį vartų kažkas visa tai įrašė į mano sutartį: punktą nr. X neįskaitomais rašmenimis, bet iš tiesų nesvarbu. Svarbu, kad tėvų dėka aš buvau ypatingas. Aš! Ypatingas! Nes mačiau tamsoje.
- -
Kartais pasaulis, kuris tave mato, šūdinesnis už tą, kuris nemato.
