Staiga Kastukas suprato kokį gyvūną jam primena išsižiojęs akmuo.
- Jis visai kaip begemotas! Žiūrėk! - dar sykį sušuko tėčiui.
Berniukas tuoj pradėjo vaizduotis jūros dugne gulintį begemotą, atplaukusi čia prieš šešiolika tūkstanančių metų. Suakmenėjusį. Apsimetanti negyvu... Laukianti, kol ant jo nutūps kiras. O tada begemotas tik kaukštelės akmeniniais dantimis ir paukštį išgąsdins!
- Ką čia šneki, plaukiam, - numojo irklu tėtis, - neturim laiko visokiems tavo begemotams.
Kestukas suprato, kad tėtis jo nesuprato.