Aš ir kitoks aš: neįgalumas vaikų literatūroje
Rekomenduojamų skaityti knygų sąrašas su anotacijomis
Mano bendraamžiai kitokie negu esu aš... Mažesni, ar jau suaugę žmonės, turintys vienokią ar kitokią negalią: kitaip judantys, kitaip mąstantys, kitaip atrodantys. Mums kartais sunku įvertinti jų pastangas atliekant patį paprasčiausią veiksmą, sunku perprasti jų pasaulio suvokimą. Pastaraisiais metais atsirado daug gerų grožinių tekstų apie „kitokį aš“. Šiame sąraše – keletas knygų, padėsiančių susivokti kitokių herojų pasaulyje.
Knygas galite užsisakyti elektroniniame kataloge iBiblioteka.lt.
Kimberly Brubaker Bradley Karas, išgelbėjęs mano gyvenimą
Knygos veiksmas vyksta karo metu. Atrodo, kas gali būti baisiau kai aplinkui sproginėja bombos, viską palikęs turi bėgti iš namų. Vykstantis karas – išsigelbėjimas mažai mergaitei, mamos įkalintai namuose, nes ji kitokia... Negalinti vaikščioti. Ar galite įsivaizduoti mergaitę, nemačiusią žolės? Ada, būdama dešimties, pirmą kartą išvysta žalią pievą. Negana to, ji nemoka skaityti ir sunkiai vaikšto. Bet Ada anaiptol ne kvaila. Ji stipri ir drąsi, be to, jaučiasi atsakinga už savo jaunesnį broliuką Džeimį. O netrukus ji jodinės poniu ir net sučiups nacių šnipą. Nepaprastai jautrus pasakojimas apie brolio ir sesers tarpusavio ryšį, savitarpio pagalbą, aplinkinių žmonių jautrumą.
Ištrauka iš knygos:
Panelė Smit visai nenorėjo globoti Ados ir Džeimio.
– Neišmanau, kaip reikia rūpintis vaikais, – pasakė. Gūžtelėjau. Manim niekada niekas nesirūpino, bet nutariau nutylėti. Niekada nežinai, ką teks gelbėti. Ir kas išgelbės tave patį.
Knyga skirta paaugliams, bet adresatą sunku nusakyti. Vienodai teigiamai apie knygą atsiliepia tiek mamos, tiek dukros.
Kimberly Brubaker Bradley Karas, kurį galiausiai laimėjau
Tai knygos „Karas išgelbėjęs mano gyvenimą tęsinys. Ada kartu su mažuoju broliuku Džeimiu gyvena globėjos Suzanos namuose, tačiau Adai vis dar sunku patikėti, kad pagaliau viskas bus gerai. Ir tikrai nelengva tikėti gražia ateitimi, kai tebevyksta Antrasis pasaulinis karas. Net jei nuošaliame Anglijos kaimelyje karas ir turėtų būti toli, jis vis tiek arčiau negu norėtum. Tačiau Ada yra tikra kovotoja. Ji išmoko vaikščioti bei jodinėti net ir su nesveika koja, jos nepalaužė nei skurdas, nei nemylinti mama. Ada sugebės pasipriešinti bet kokiai neteisybei. Gali galvoti, kas tik patinka, ir vieną dieną gal tuo patikėsi.
Rodaan Al Galidi Autistas ir pašto balandis
Už „Autistą ir pašto balandį“ Rodaan Al Galidi 2011 m. apdovanotas Europos Sąjungos literatūros premija.
Romane pasakojama savitai pasaulį reginčio pagrindinio veikėjo – autisto Gerto – gyvenimo istorija. Auginamas vienišos motinos, genijaus talentais ir keistenybėmis išsiskiriantis vaikinas gyvena užsisklendęs savoje fantazijų karalystėje, atšlijęs nuo įprasto mums pasaulio. Kitus jis matuoja savais matais, ir iš to kyla virtinė nesusipratimų – komiškų ir liūdnų, pikantiškų ir neįtikėtinų. Daugiausia laiko Gertas praleidžia sendaikčių krautuvėje, kur į jo rankas atsitiktinai patenka sulūžęs Antonijaus Stradivarijaus smuikas. Susidomėjęs Gertas jį išardo ir pagal jo dalis sumeistrauja naują instrumentą, skambantį ne prasčiau nei garsiojo meistro smuikai. Šis posūkis visiškai pakeičia vaikino gyvenimą. Kitą žingsnį supančio žmonių pasaulio link Gertui padeda žengti nusipirktame name surastas pašto balandis. Atkaklus paukštis nenori palikti namų ir nuolat į juos grįžta. Burkuolis tampa Gertui ne mažiau svarbus, kaip ir jo smuikai. „Jis – beveik smuikas.“ „Anksčiau Gertas tikėjo laidais, kurie sujungia tarpusavyje mašinas, tačiau dabar suvokė, kad menas yra puikiausias laidas, siejantis ne tik prietaisus ir mašinas, bet viską. Menas Gerto pasaulį išplėtė už sendaikčių krautuvės ribų. Menas paverčia medį smuiku, smuiką – siela. [...] Kiekvienas smuikas – nesibaigiantys pasauliai“.
Laura Varslauskaitė Mano didelis mažas aš
Ši knyga – žvilgsnis į jauno „kitokio“ vaikino gyvenimą, mums gal ir sunkiai suprantamo, gal ir ne visada tinkamai vertinamo. Benediktas – Dauno sindromu sergantis penkiolikmetis, gyvenantis kartu su mama ir katinu Ponu Ūsu. Jam svarbiausios trys spalvos: geltona – puiki nuotaika, žalia – vidutiniška nuotaika, raudona – Benediktas piktas. Jo gyvenime netrūksta suvaržymų, nes jis KITOKS. Vieną mokyklinio karnavalo vakarą Benediktas iškeliauja namo vienas. Netikėtai jis sutinka asmeninių problemų kamuojamą Oskarą. Taip prasideda nuotykių ir atradimų kupina judviejų kelionė, kurios metu gimsta draugystė, suartinanti du, rodos, visiškai skirtingus vaikinų gyvenimus. Knyga skirta paaugliams, bet puikių minčių ras ir suaugusieji. Kaip pastebi pati autorė: „Ši knyga tau pateiks keletą nelabai patogių klausimų. Galbūt privers nusišypsoti. Arba gūžtelėti pečiais. O gal tiesiog primins, kad tam tikri dalykai gyvenime turėtų vykti visiškai kitaip. Pokyčiai neįvyks už uždarytų durų, tyliai šnabždant burtažodžius. Jie turi vykti dabar, šiuo metu, miesto gatvėse, viešajame transporte, mokyklose, net tavo namų laiptinėje arba automobilio stovėjimo aikštelėje. Tad išmesk stereotipus į šiukšliadėžes štai ten, kartu su pernykščiu sniegu“.
Petter Lidbeck Viena princesės Viktorijos gyvenimo diena
Mergaitė auga labai ją mylinčioje šeimoje ir jos vardas Viktorija, visai kaip Švedijos princesės. „Aš irgi esu princesė, nors ir ne visos Švedijos – tik mūsų šeimos“ – knygoje prisistato ji. „– Labanakt, princese, – sako mama su tėčiu, kai apkamšo mane antklode. Kiekvieną vakarą“. Savo knygoje aš papasakosiu apie vieną paprastą dieną. Tiesa, viskam neužteks vietos, nes per vieną dieną nutinka tiek daug dalykų. Bet jūs sužinosite, kas įvyko mokykloje ir ką mudu su tėčiu radome baseine. Taip pat išgirsite mano mėgstamiausią pasaką. Ji yra apie mane, Viktoriją, kuri serga Dauno sindromu. Mergaitė viską supranta „paraidžiui“. Jei mama pametė protą, tai reikia skubiai visur jo ieškoti....Jei paišysi pinigus, gali pakliūti į kalėjimą. Knyga gan prieštaringai buvo sutikta Lietuvoje dėl vieno vienintelio epizodo, kai mergaitė besimaudydama duše garsiai nusistebėjo dėl vieno dėdės pim* dydžio. Bet gal neturėkim išankstinių nuostatų neperskaitę knygos? Spręsti Jums.
Mark Haddon Tas keistas nutikimas šuniui naktį
Penkiolikmetis Kristoferis – labai neįprastas knygos pasakotojas. Skaitytojas tiki ir tuo pat metu negali juo patikėti. Kristoferiui patinka skaičiai, schemos ir formulės, jis domisi matematika ir svajoja tapti mokslininku. Bet jis neatpažįsta melo, nesupranta metaforų ir juokų. Berniukas nesuvokia emocijų ir nemėgsta būti liečiamas – visa tai lemia Aspergerio sindromas, bet pats pasakotojas atskleidžia savo pojūčius be medicininių terminų. Vieną vakarą Kristoferis kaimynės sode randa šake persmeigtą šunį. Kadangi jam patinka šunys ir detektyvai, berniukas nusprendžia išsiaiškinti, kas nutiko pudeliui. Taip prasideda drąsos ir išbandymų kupinas nuotykis. „Tas keistas nutikimas šuniui naktį" – itin originali ir nuoširdi knyga pasakoja apie visuomenę, žmones ir jų santykius. Tarp Kristoferio ir jo tėvų, tarp Kristoferio ir kiekvieno iš mūsų plyti paslaptinga bedugnė, nors pagrindinis veikėjas atrodo keistai artimas. „Tas keistas nutikimas šuniui naktį" britų rašytojui Markui Haddonui pelnė tarptautinę šlovę. Knyga sužavėjo milijonus skaitytojų visame pasaulyje, pagal ją statomi spektakliai, rašomi scenarijai televizijai, rengiamasi kurti filmą.
R. J. Palacio Stebuklas
Ši knyga apie labai rimtas vaiko problemas, bet nuteikianti labai pozityviai. Dešimtmetis Ogastas Pulmanas niekuo nesiskiria nuo savo bendraamžių. Ir visgi jis yra kitoks negu visi. Todėl Ogastas niekada nelankė mokyklos. Bet į penktąją klasę jis turės eiti tikroje mokykloje. Ogastas žino, kad dauguma vaikų jį įskaudina netyčia, todėl galvoja – visiems bus geriau, jei mokykloje jis laikysis atokiau nuo naujųjų bendraklasių ir pasistengs per daug nekristi į akis. Bet ar tai įmanoma, kai taip nori susirasti draugų ir esi toks draugiškas, drąsus, sumanus, geraširdis ir linksmas kaip Ogastas? Šią šiltą, išmintingą ir sąmojingą R. J. Palacio knygą skaitytojai dažnai pavadina stebuklu. Rašytojai ir Ogastui pavyko įrodyti – kai labai nori, gali pasiekti didelių pergalių. Net jei esi vaikas su kitokiu nei visų veidu. Pats herojus save apibūdina labai taikliai ir atvirai skaudžiai: „Tai ką aš manau: vienintelė priežastis, dėl kurios nesu normalus, yra tai, kad niekas manęs nelaiko normaliu. Manau, vienintelis žmogus pasaulyje, kuris supranta, kad esu toks kaip visi, – aš pats. Beje, aš vardu Ogastas. Nepasakosiu, kaip atrodau. Kad ir ką manytumėt, tikriausiai yra daug baisiau. Tiek knyga, tiek filmas (2017 m.) pasauly susilaukė didelio susidomėjimo. Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyrius knygą apdovanojo kaip Reikšmingiausią ir meniškiausią 2014 metų vertimą paaugliams.
Renate Welsh Drakono sparnai
Tai - viena garsiausių autorės (Renate Welsh) knygų. Apysakoje ji žvelgia į trylikametės Anos pasaulį. Atrodytų, jog nėra ką pasakoti: mokykla, šeima, draugai, laisvalaikis. Tačiau autorė sugeba įžvelgti Anos vidų. Iš šalies neatrodytų nieko ypatingo: darni šeima, paslaugi mama, paprastas tėvas, keistokas senelis, ideali draugė ir... neįgalus brolis. Knygos pradžioje lyg dėlionėje atsiskleidžia Anos namai, jos brolis, ir galiausiai Anos vidus. Anai sunku – juk ji turi neįgalų brolį, ir skirtingai nei kiti paaugliai, ji rūpinasi juo. Ji lyg atsitveria sieną tarp šeimos, draugų. O jie nesugeba pralaužti sienos tarp Anos su Jakobu (toks brolio vardas). Vienintelė Lėja rodo iniciatyvą suprasti Anos pasaulį. Autorė Lėjoje sukuria idealios draugės portretą. Ji visada šalia, visada išklausys, supras, su ja linksma grįžti iš pamokų, gera jai išsipasakoti. Lėja – naujokė muzikos mokykloje, linksma mergaitė Anos metų. Tačiau ir jai nelengva prasiskverbti pro sieną, skiriančią ją ir Aną. Ir, atrodytų, knygos ašis sukasi aplink Aną, jos draugę ir jų santykius. Tačiau knygoje labai svarbus Jakobas, juk dėl jo Ana taip stengiasi. „...jei Jakobas kam trukdo, tas gali išvis neateiti. Man nebus apmaudu...“
Marie-Aude Murail Mano brolis kvailys
Kvailys pusbalsiu žaidė su trimis šaukštais. Du sriubos šaukštai – tėtė šaukštas ir mama šaukštas. Arbatinis šaukštelis – vaikutis.
– Tu i-dio-tas, – sakė jam tėtė šaukštas. – Man tavęs nebereikia.
– Mama šaukštas – ji numirs. O tėtė šaukštas – jis atiduos vaikutį į pensioną. Sakome, tai bus puodelis.
Kvailys panardino mažąjį šaukštelį į kavos likučius.
– Gelbėkite, skęstu! Pliumpt, pliumpt, aš skęstu... vaikutis šaukštelis – Malikrua jis numirtų, ir brolis išsiveš jį į kitus namus...
Susipažinkite su Kvailiu, beje, tikruoju vardu niekas jo ir nevadina. Tėvui per sunku rūpintis sūnumi, mat būdamas 22 metų Kvailys elgiasi kaip trejų metų vaikas. Taigi jį globoti imasi septyniolikmetis brolis Kleberas. Kvailio ir Klebero gyvenime niekas nėra paprasta. Bet tą dieną, kai Kleberas ryžtasi įsikurti nuomojamame bute su keturiais studentais – trimis vaikinais ir mergina – kad išgelbėtų brolį nuo pensiono, tada iš tiesų viskas darosi sudėtinga! Nuotaikinga ir graudi knyga, įtaigiai atskleidžianti protiškai atsilikusio vaikino pasaulį. Nuoširdžios Kvailio pastangos prisitaikyti dažnai sukelia sumaištį kitų žmonių gyvenime, o kartu ir padeda geriau pažinti aplinkinius. Marie-Aude Murail, viena žymiausių šiuolaikinės prancūzų jaunimo literatūros autorių, išleidusi daugiau kaip 80 knygų, apie rimtas problemas kalba žaismingai ir su švelniu humoru, jos istorijos nepaprastai įtaigios ir kupinos humanizmo. „Beveik suaugę“ serijoje jau išleista „Oh, boy!“ („Alma littera“, 2010).
Robert Swindells Bjaurius
Robertas Swindells – gerai žinomas Anglijos vaikų, paauglių rašytojas, knygos išverstos į daugelį pasaulio kalbų. Knygų populiarumą turbūt lėmė, kad autorius ėmėsi aktualių, gal ne visada patogių temų, drąsiai vaizduoja supantį pasaulį su visomis jo bėdomis. Apie savo skaitytojus rašytojas sako: „Rašau tai, kas jiems įdomu, tokias knygas, kokias pačiam vaikystėje patiko skaityti“. Knygos veiksmas vyksta mažame miestelyje, kur visiems viskas „ant akių“. Dvylikametės Martos šeima atrodo keistoka: neturi nei kompiuterio, nei televizoriaus, nei madingų rūbų, be to, neleidžia mergaitei kviestis svečių. Šeima turi paslaptį... Rūsyje slepiamą neįgalų vaiką. Tai kartu knyga apie patyčias, vaikų tarpusavio santykius, netoleranciją, žiaurumą...
Astrid Lindgren Broliai Liūtaširdžiai
Knyga parašyta 1973 m., o rudenį jau išversta į 46 užsienio kalbas. Ši knyga skiriasi nuo kitų A. Lindgren knygų. Ją galėtume priskirti prie fantastikos knygų, kur pilna fantazijos: išgalvota šalis, stebuklingas pomirtinis gyvenimas, bet kartu joje paliečiamos gan sudėtingos gyvenimiškos temos: mažojo broliuko liga (jis negali vaikščioti), mirtys, išdavystė, tironija. Šalia sudėtingo pasaulio egzistuoja ir kitas, šviesusis, pilnas brolio meilės, vilties, drąsos, ištikimybės, draugystės. Pagrindiniai veikėjai: du broliai Junatanas ir Skrebutis. Vienas iš brolių Skrebutis serga nepagydoma liga. Bet atsitinka taip, kad abu broliai kartu atsiduria pomirtiniame pasaulyje Nangijalos šalyje. Tai be galo šviesus pasaulis, kur nuolat žydi sodai, prie laužų pasakojamos istorijos. Bet kartu čia veikia ir blogio jėgos, gyvena slibinas Katla, šalį valdo tironas Tengilis. Broliai prisijungia prie kovotojų, turi įveikti baimes, išspręsti daug nevaikiškų problemų. Pati A. Lindgren paklausta, kas įkvėpė parašyti tokią liūdną istoriją, pasakojo, kad mintis kilo važiuojant traukiniu. Buvo ankstyvas rytas, saulė kažkaip keistai stebuklingai apšvietė ežerą... Čia galėtų būti stebuklų pilna šalis, joje be abejo gali įvykti įstabių dalykų... Vėliau autorė kapinėse pamatė paminklą dviems broliukams su užrašu: „Čia ilsisi jauni broliai Johan Magnus and Achates Phalen, mirę 1860“. „Tuomet iškart supratau, kad mano kita knyga bus apie mirtį ir apie tuos du mažus broliukus“, – sakė rašytoja. Ši knyga sulaukė didelio populiarumo Švedijoje. Išėjo daug pakartotinų leidimų, pastatytas filmas, sukurti 2 miuziklai.
Alan Marschall Aš moku šokinėti per balas
Žymus rašytojas Alanas Maršalas (1902-1984) gimė ir augo egzotiškoje Australijoje. Jo tėvas buvo jojimo treneris. Ir, žinoma, jis svajojo, kad jo sūnus taip pat taptų puikiu raiteliu. Tačiau berniukas susirgo poliomielitu ir liko fiziškai neįgalus visam gyvenimui, tačiau tai nesutrukdė grįžti į sveikų žmonių pasaulį ir tapti populiarių knygų autoriumi. Viena žinomiausių tarp jų, pirmą kartą išleista 1955 m., pirmoji jo autobiografinės trilogijos dalis „Aš moku peršokti per balas“. Pagrindinis knygos herojus – berniukas, irgi gyvenantis Australijoje. Jo tėtis žirgų prajodinėtojas. Vaikas gimė visiškai sveikas, tik vėliau susirgo vaikų paralyžiumi. Staiga prasidėjusi liga prikausto vaiką prie lovos, ir vaikščioti jis gali tik su ramentais. Alanui atrodo, kad žodis „neįgalus“ – tai ne apie jį. Jo drąsa, optimizmas ir tikėjimas, kad viskas bus gerai, padeda jam nepalūžti. Atskiro paminėjimo nusipelno nuostabūs herojaus tėvai, tik, rodos, yra viena maža „bėdelė“: „ Reikės ką nors pritaisyti prie tavo ramentų, kad neklimptų į smėlį; juk kada nors mes patrauksime į tuos kraštus“. Ramentai bus visada, tačiau jie neleis sugriauti vaiko gyvenimo! Kaip ir visi jo bendraamžiai, Alanas mėgsta šokinėti, bėgioti ir svajoja tapti tokiu pat geru jojiku kaip ir jo tėvas... Ir dar, parašyti „ knygą, tokią kaip „Koralų sala“. Jis jodinės arkliais, su kitais berniukais medžios triušius ir netgi gaus stipendiją, kuri leis išvykti mokytis į prestižinį sostinės universitetą. Noras gyventi ir meilė jį supančiam pasauliui padėjo berniukui įveikti negalią – suaugęs jis ne tik jodinėjo, bet ir kopė į kalnus, plaukiojo. Galima tik spėlioti, koks smūgis tėvams buvo mylimo sūnaus liga ir kaip jiems buvo sunku gyventi žinant, kad jie negali nieko pakeisti. Į gydytojo pastabą: „jei tai būtų mano sūnus, aš labai nerimaučiau“, mama atšauna „to betrūko“. Jie visą gyvenimą palaikė mažąjį Alaną, vaikystėje padėjo jam būti paprastu berniuku, sugebėjo padėti sūnui nenusivilti gyvenimu, netapti piktu ir nepasiduoti. Alanui padėjo ir kiti miestelio gyventojai bei, žinoma, jo draugai. „Aš moku šokinėti per balas“ – tikra gyvenimo istorija, skirta 9 metų ir vyresniems skaitytojams.
Parengė vyresnioji bibliotekininkė Alma Venclauskaitė
