Metai

Sergejaus Isajevo (slapyvardžiu Clandestinus) Kristijono Donelaičio „Metai“ yra vienas iš geriausių vertimų į rusų kalbą. Rusijoje už šį vertimą pelnė šios šalies ir užsienio jaunųjų rašytojų forumo premiją. Klaipėdoje gimęs ir augęs, ne tik šnekamąją, bet ir literatūrinę lietuvių kalbą puikiai įvaldęs S. Isajevas K .Donelaičio poemą „Metai“ vertė kelerius metus. Vertėjui padėjo istorinių žinių bagažas, platus filologinis akiratis. Leidinys, kaip ir pati poema, pavadintas nauju, dar nevartotu, abstraktesniu nei ankstesnis pavadinimu „Времена“. Taip pat knygoje spausdinami ir lietuviški Donelaičio kūrinių tekstai. Naujasis vertimas į rusų kalbą buvo atliktas iš originalo. Šį leidinį iliustravo maskvietė grafikė Irina Gerasimova. Šis naujas „Metų“ leidimas – vertimas ir lietuviško teksto redakcija – visais atžvilgiais atitinka naujumo kultūrinėje tradicijoje ir veikalo kanoniškumo reprezentacijos arba revizijos kriterijus.

Солнышко, вновь восходя в небеса, свет пробуждает, Хладной зимы все творения враз сокрушая со смехом. Стужи, метели и льды задержались всего на мгновенье, Снег на прощанье лишь пеной взыграл – и повсюду в ничто обратился. Тёплые ныне погоды поля, освежая, ласкают, Всякую травку они призывают из мёртвых воскреснуть; Рощам, кустам и деревьям велят ото сна пробудиться, Даже холмы и бугры полевые сбросили снежные шубы… Всё то, что с плачем погибло в осеннюю слякоть, Всё то, что отзимовало, в глубоких озёрах сокрывшись, Или во сне провело под корягою долгую лютую зиму, ‒ Всё это ныне бежит сообща поприветствовать солнце. <…>

Ištrauka „Радости весны“
Baltojo kiro giesmynai

„Baltojo kiro giesmynai“ – tai Daivos Molytės Lukauskienės poezijos rinktinė, eilėraščiuose gausu detalių iš pajūryje gyvenančios poetės aplinkos: subjektas žvelgia į horizonto liniją, stebi saulėlydžius, praplaukiančius laivus, vėjo pustomas kopas, keliaujama pro Nidą, Preilą, Pervalką, Juodkrantę. Poetė atveria skaitytojui moters pasaulį, eilėraščiai itin vizualūs, perteikiantys prieš akis iškylančius vaizdinius, sustingdytas, sustabdytas situacijas, besikartojančias ar netikėtai šmėkštelėjusias buityje. Autorė šią knygą iliustravo savo grafikos darbais.

Ledas ant jūros. Vakaro saulė čiuožia. Raudoni atspindžiai nuo horizonto iki kranto, panašaus į didelį, sluoksniuotą mamos pyragą.

Eilėraštis „Saulėlydis Baltijoj“
Emma, pastoriaus duktė

Paskutinieji Roko Flick romanai „Šiaurės Sachara“, „Paskutinis traukinys“, „Emma, pastoriaus duktė“ sugulė į brandžią trilogiją, sulaukusią didelio skaitytojų dėmesio. Roką Flick labiausiai domina Mažoji Lietuva ir Klaipėdos kraštas, jis, tarsi tęsdamas I. Simonaitytės tradiciją, epiškai, per kelias kartas atskleidžia skaudžius šio krašto istorijos puslapius. Pats autorius sako stengęsis nesiblaškyti įmantrybėse, o rašyti paprastai ir suprantamai. Rašytojas pasakojo jog Įdomu tai, kad rašydamas visiškai nesistengė priartėti prie Ievos Simonaitytės kūrybos ar jos rašymo metodo. Žinoma, gerai žinojo jos kūrybą, buvo skaitęs visus jos kūrinius, tačiau tai buvo jaunystėje. Abu rašytojus suartino keli momentai. I. Simonaitytė analizavo XIX a. pab. ir XX a. pr. Vakarų Lietuvos ir Mažosios Lietuvos gyventojų istorinę praeitį, daugiau gilindamasi į lietuvininkų valstietiškus pradmenis, Pirmąjį pasaulinį karą, lietuvininkų santykius su vokiečiais… Roko Flick trilogijoje paliečiamos lygiai tos pačios temos, tik laikotarpis apima XVIII a. pr. ir XX a. 8-ąjį dešimtmetį.

„Emma, pastoriaus duktė“ - tai keturių kartų istorija, kupina dramatiškų įvykių, likimus kreipiančių dažnai labai netikėta linkme.

Po septynių mėnesių, 1708 metų gegužės pabaigoje, per patį sodų žydėjimą, pastoriui Vilhelmui Langei ir jo žmonai Anai gimė nuostabi guvi dukrytė. Bendru tėvų sutarimu mergytė Meškos Pėdos slėnio kirchėje buvo pakrikštyta Emmos vardu, pagerbiant Anos senelę Emmą iš motinos pusės. Gimus dukrytei, pastoriaus Langės gyvenimas labai pasikeitė. Nuo pat pirmų dienų jis labai prisirišo prie švelnaus, gležno ir bejėgio Dievo atsiųsto kūdikėlio. Dukrytei naktį nubudus ir ėmus verkti, jis pirmas šokdavo iš lovos susirūpinęs, kas atsitiko mažylei. Emma buvo lavinama namie. Jos tėvas Vilhelmas Langė, sekdamas savuoju tėvu, beveik visą laisvalaikį skyrė dukters mokymui. Mergaitė buvo labai gabi kalboms, gražiai rašė. Netrukus ji su malonumu jau skaitė giesmyną gimtąja kalba, atmintinai mokėjo nemažai kirchėje giedamų giesmių. Ypač gražus ir taisyklingas buvo jos raštas.

„Emma, pastoriaus duktė“

Jūrą ir dangų

Jono Kantauto eilėraščių knyga „Jūrą ir dangų“ pasižymi „prozišku antikinio rašymo" stiliumi, su savitu naujumu, filosofine mintimi ir rašymo lengvumu bei paprastumu. Tai marinistika - eilėraščiai apie žmogų vandenų toliuose, kovojantį su štormais ir uraganais, apie jūrą, laivus ir darbą juose. Tai poetas jūrininkas gerai pažįstąs aprašomą pasaulį, pilnai atiduodantis duoklę savam kraštui.

 

siautė vėjas – net Žemė spurdėjo lenktyniavo banga su laiku... o per jūrą gyvenimas ėjo – ašarojo iš džiaugsmo dangus bet staiga užsimojo Neptūnas karštu trišakiu – lyg virduly – smaigstė sunkiai šnopuojantį kūną iki dugno ugnies šviesulys... taip susmaigstė strėlėm iš aukštybių baltas keteras – lig akmenų – per falšbortą gyvatės užlipo nusivijo mane škafutu – – vos pakilus į achterio denį pamojavus į tolį stiebais siautulinga padangė aptemus ėmė šviesti aukštybių žiedais...

ištrauka iš eilėraščio „Jūrą ir dangų“

Pagautas buvau kelionėj

Alfonso Jono Navicko knygoje „Pagautas buvau kelionėje“ poetas grįžta prie ištakų, pirmųjų versmių; susitaikymo ir neišbandytos atminties. Autorius ir toliau lieka ištikimas klasikinei poezijos krypčiai; eilėraščiuose dominuoja gimtinės vaizdai, meilė ir viltis, žmogaus ateities vizija, ištikimybė savo idealams, filosofinis pasaulio suvokimas. Dalis eilėraščių skirta Klaipėdai, pajūrio gamtai, jūrai, atskiroje dalyje - paskyrimai poetams.

Žuvėdros sklaido šaltą dienos knygą Vėjuotas laivas kranto piešinys Kelionėj laikas šiek tiek atsilikęs Jis nebeklausia kaip tu gyveni

Baugu merginai glaudžiasi prie sienos Valdingo borto rudenio gale Ir tu su ja šioje kelionėj vienas Kur marių šokis jos aistros valia

Jinai į uosto begalybę žvelgia Ten skiriasi ten glaudžiasi laivai Ir nedrįsai prie jos arčiau prieiti Už tą kelionę padėkoti jai

Eilėraštis „Kelionė mariomis“

Poezija

Knygoje pateikiami žymiausi autoriaus vertimai nuo 2006 m. Juose atsiveria įvairiaspalvis poezijos pasaulis skirtingų tautų poetų kūryboje. Tai pažintis su žymių autorių kūrybos ypatybėmis, tautų likimu įvairiais laikotarpiais, meno formomis, jų savybėmis ir poezijos grožiu.

Aš mėnesį pritaikiau prie dangaus Virš stogo kybantį blaivaus sidabro, Kaip tu kad sagę atspalvio tauraus Su deimantu prie rūbo juodo savo. Ir jauną mėnesį pritaikau zenite, Tai vieną ten, tai poroj su žvaigžde. Ir miela taip sau mėnesį priglaust; Pakelt virš girios jį, nuimt atgal, Virš vandenų naktim greta regėti; Nusviest į tvenkinį, kad vienas plauktų. Kad jo stebuklai visada čia lauktų.

ROBERT FROST eilėraščio „Mėnuo“ vertimas iš rinkinio „Poezija“
Pūga prie Mėmelio

</>

Tai beletrizuota istorija apie 1923-iųjų Klaipėdą ir Lietuvą, apie daugiabriaunę Lietuvos įvykdytą politinę ir diplomatinę bei karinę operaciją - Klaipėdos sukilimą. Šioje istorinėje karinėje apybraižoje papasakota savita visų tų įvykių versija, kuri susiklostė iš istorinės medžiagos. Tai anų dienų įvykių rekonstrukcija. Knyga skirta visiems, kuriems rūpi mūsų krašto praeitis ir garbinga jos istorija.

Vagone Klaipėdos jaunalietuviai greitai atsigavo, išgėrę arbatos, gero konjako ir godžiai užkramsnoję Mantauto parūpintų užkandžių iš restorano. Atsikvėpė ir Mantautas, ilsindamas kojas po žygio pėsčiomis iš Bajorų. Paskui jie netgi dainavo ir klaipėdiškių, ir lietuvių dainas, tik Deiveleit it nebylys dėbčiojo nepatenkintas, nes temokėjo dvi komunistines dainas ir, žinoma, „Internacionalą“ – ir tas vokiškai.

 

Krėvė sako, kad, perspėjus klaipėdiškius apie tikslią sukilimo pradžią, pačiam Mantautui geriausia nelikti Klaipėdoje, o vykti į Darbėnus, į kuriuos iš Lietuvos atvyks traukinys su savanoriais sukilėliais, viename jo vagone bus sukilėlių štabas. Viza bus atnaujinta ir atgaliniu bilietu pasirūpinta.

 

Kiek aprimę papasakojo, kad vos išlipę Bajoruose jie pajuto paskui einančius du seklius. Tyčia užsukę į parduotuvę, prisipirkę dešros, kurią suvyniojo į paketą, panašų į matricos, o turėtąjį paliko parduotuvėje, neva pamiršę, jei kartais sekliai būtų įdavę policijai. Pasivaikščioję po miestelį nusikratė seklių, o vienas grįžo į parduotuvę ir pasiėmė „pamirštąjį“ paketą. Viskas būtų gerai, bet pereinant sieną tie mušeikos lietuvių sargybiniai panorėję tikrinti paketus… Matricą jie apgynę, o štai dešra liko pas sargybinius…

Sigito Poškaus knygų serija

Išleista dešimt panašaus formato, apipavidalinimo ir struktūros knygų, kurias sąlygiškai galima įvardyti valgymo skaitinių serija: Pusryčių skaitiniai (2014), Pietų skaitiniai (2014), Vakarienės skaitiniai (2015), Priešpiečių skaitiniai (2015), Pavakarių skaitiniai (2015), Naktipiečių skaitiniai (2015), Popiečio arbatėlės skaitiniai (2016), Varškėčių skaitiniai (2017), Uogienės skaitiniai (2017), Palėpės skaitiniai (2017). Pusryčiai, pietūs, varškėčiai – tai kodiniai serijos žodžiai, kuriuos iššifruoti gali kaip tinkamas. Skaitiniai skirti ikimokyklinio ir jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikams, jų tėvams.

Knygą sudaro Vilniaus universiteto profesoriaus Domo Kauno 1978–1983 m. užrašyti 57 asmenų liudijimai apie I. Simonaitytės gyvenimo kelią, būdą ir kūrybą. Knygoje taip pat skelbiamos archyvinės nuotraukos ir kai kurie dokumentai. Veikalas parengtas kaip mokslinė simonaitistikos šaltinių publikacija. Jos paskirtis – įprasminti socialines ir kultūrines naujoves pralenkusios garsios asmenybės kūrybinių idėjų tęstinumą.

„Praeities dulkės – mirties šešėliai“

Juozo Šikšnelio romanas „Praeities dulkės – mirties šešėliai“ skaitytojus panardins į misteriją, kurioje dalyvauja ir šiuolaikiniai žmonės, ir istorinės asmenybės. Tai satyrinis romanas jungiantis skirtingus laiko momentus, įtemptą veiksmą bei detektyvo elementus.
Istorikas Andrius Večiorinis nesėkmingai bandęs apginti disertaciją apie 1831-ųjų metų sukilimą, vėliau dirbantis sargu muziejuje įsivelia į painų ir kone siurrealistinį istorinį nuotykį, talkindamas atgijusiems sukilimo vadui generolui Antanui Gelgaudui ir lietuviškąja Žana d’Ark tituluojamai grafaitei Emilijai Pliaterytei neeilinėje misijoje.
Autorius romane „Praeities dulkės – mirties šešėliai“ parodys kitokius istorinius veikėjus, nei esame įpratę juos matyti istorijos vadovėliuose. Autorius ieško savito, unikalaus pasakojimo stiliaus. Jis nevengia šaržuoti ir šaipytis – galbūt tai atsakas į augantį istorinių romanų populiarumą?
Autorius Juozas Šikšnelis sako norėjęs, kad romano veiksmas vyktų dviejose laiko plotmėse, tačiau vėliau nusprendė atsisakyti 1831-ųjų ir apsiribojo šiandiena. Anot jo, rašant romaną jam nebuvo svarbūs tokie dalykai kaip laiko mašina ar kiti keliavimo laiku būdai. Kur kas svarbiau tai, ką „prisikėlę iš mirusiųjų“ herojai turi papasakoti. Kaip jie reaguoja į šiandienos problemas, kokius klausimus sprendžia?

Ištrauka iš „Praeities dulkės – mirties šešėliai“:

Kartoju šimtas pirmąjį kartą: koks velnias paskatino parašyti tą nelaimingą straipsnelį apie dar nelaimingesnį namelį, kuriame gyveno visai nelaimingas daktaras Šraderis su visiškai nelaimingomis piliulėmis ir generolo akimi nei visų nelaimingiausiu dienoraščiu cilindre? Galėjau sau ramus leisti dienas ir retsykiais (ne vien tada, kai Katelynas paskiria premiją) džiaugtis gyvenimu. Be rūpesčių, galvos sukimo, rizikavimo gyvybe, be persikėlėlių iš mirusiųjų, be atėjusių iš kitų epochų bei matavimų, be persekiojimų, grasinimų, tampymų, lenktynių, be viso to, ką rodo kinuose ir kas man retsykiais patinka ekrane, o ne patirti savo nelaimingu kailiu, pardon. Žegnojuosi jau nežinia kelintą kartą nuo visko, bet nė piršto nepajudinu, kad užbaigčiau šią misteriją. Kita vertus, judink nors visą ranką bei kratyk kojas, misterija lyg miražas dykumoje neišnyks.