Muzika Mažojoje Lietuvoje

Monografijoje įvairiais apsektais nagrinėjama Mažosios Lietuvos muzikinė kultūra. Atskleidžiama XVI a. - XX a. pirmosios pusės Mažosios Lietuvos ir Klaipėdos krašto muzikinės kultūros, muzikinio gyvenimo apraiškų visuma jų istorinėje (politinėje, socialinėje ir kt.) raidoje. Išryškinama lietuvių ir vokiečių kultūrų sąveika, įvertinami Mažosios Lietuvos ir Klaipėdos krašto muzikinės kultūros ypatumai, paaiškinama, kokias teigiamas ir neigiamas pasekmes lietuvių muzikinei kultūrai turėjo neišvengiama ilgaamžė dviejų tautų sąveika.

Monografijoje įvairiais aspektais nagrinėjama Mažosios Lietuvos muzikinė kultūra. Aprėpiamas platus kultūros kontekstas: nuo lietuvininkų liaudies dainų, evangeliškųjų liuteroniškųjų giesmių, XVI a. Reformacijos poveikio lietuvių raštijai, kalbai, iki profesionaliosios muzikos (vokiečių ir lietuvių) reiškinių. Atskleidžiama XVI a. - XX a. pirmosios pusės Mažosios Lietuvos ir Klaipėdos krašto muzikinės kultūros, muzikinio gyvenimo apraiškų visuma jų istorinėje raidoje. Išryškinama lietuvių ir vokiečių kultūrų sąveika, įvertinami Mažosios Lietuvos ir Klaipėdos krašto muzikinės kultūros ypatumai, paaiškinama kokias teigimas ir neigiamas pasekmes lietuvių muzikinei kultūrai neišvengiama ilgaamžė dviejų tautų sąveika.

Santrauka iš „Muzika Mažojoje Lietuvoje“
Vėjas iš Aistmarių

Straipsnių rinktinėje „Vėjas iš Aistmarių“ nagrinėjami Mažosios Lietuvos lituanistikos klausimai. Pasitelkęs į pagalbą savo studentus, Jurgis Mališauskas tyrinėjo istorines prūsų žemes, ieškojo tragiško likimo tautos egzistavimo ženklų, užšifruotų vietovardžiuose, senosiose kapinėse, piliakalnių šlaituose.
Tačiau tai ne tik istoriniais faktais turtinga knyga. Pasak doc. Rimanto Balsio, rinktinėje prasimuša ir grožinės literatūros elementų, ypač ryški pasakotojo figūra. Tai daugiasluoksnė knyga, kurioje originalios niekieno anksčiau netyrinėtos medžiagos gali atrasti ir kalbininkas, ir literatas, ir etnografas, ir istorikas, taip pat ir nuotykių žanro mėgėjas.

Kraštas nuo Aistmarių iki Nemuno ar Danės yra davęs ir rašytojų, ir temų, ir etnografinės medžiagos tyrinėjimams, kurių dalį jau pradėję, o kartais ir išplėtoję vokiečių mokslininkai. Straipsniuose nagrinėjama ką vokiečiai yra rašę apie Lietuvą - pradedama nuo XIV a. ir baigiama XIX a. pradžia. Etnografinio ir kultūrinio pobūdžio straipsniai. Tai ne tik istoriniais faktais turtinga knyga. Rinktinėje prasimuša ir grožinės literatūros elementų, ypač ryški pasakotojo figūra.

Santrauka iš „Vėjas iš Aistmarių“
Kitas pasaulis

Esė rinktinė sudaryta iš 1993 – 2003 m. dienraštyje „Lietuvos rytas“ spausdintų publikacijų. Jose atsigręžiama į intelektualo gyvenimą sovietmečiu – tai unikalią istorinę vertę turintis žvilgsnis, ypač nušviečiant neoficialiosios to meto kultūros aspektus. Esė taip pat apžvelgiama įvairūs pastarojo dešimtmečio kultūros reiškiniai – nuo televizijos laidų iki teatro pastatymų, žiniasklaidos ir kt. Galiausiai, čia randama itin savitos kelionių apybraižos, kuriose per asmeniško įspūdžio prizmę perteikiama įvairių kraštų atmosfera.
Anot literatūros tyrinėtojo Marijaus Šidlausko, Ieva Simonaitytė ir Rolandas Rastauskas – nelyginami skirtingų kartų rašytojai, tačiau abu jie – savo epochos metraštininkai.

Visada sakiau, kad dirbu su akustika, o ne su prasme. Visada sakiau, kad rašau taip, tarsi stengčiausi nusikratyti žodžių ir verbalizuojamų būsenų bei potyrių niežais. Visada sakiau, kad į tekstą žiūriu kaip į nuotykį, vykstantį puslapyje (arba monitoriuje) hic et nunc. Tie „nuotykiai“ netrunka atrodyti svetimi, tad autoriaus ir teksto tapatumu ilgainiui sunku patikėti. Tačiau kartais taip ir maga sušukti: „Myli mano opusus, mylėk ir mane!“ Sykiu visiškai atvirai pareiškiu, kad toji retorika ir patosas yra ne tiek autoriaus sentimentalumo, kiek jo kartos, ypač tos negausios, genetiškai urbanistinės jos dalies prakeikimas. Kartos, kurią laidojo ir „praradinėjo“ kas netingi.

ištrauka iš autoriaus žodžio knygoje „Kitas pasaulis“
Karalių miestas be karalių

Ši meninės publicistikos knyga „Karalių miestas be karalių“ skirta Karaliaučiaus krašto šiandienai. Dirbdamas Lietuvos generalinio konsulato Rusijos Federacijos Kaliningrado srityje kultūros atašė, Arvydas Juozaitis iš arti mato didžiulius pokyčius, vykstančius Mažojoje Lietuvoje arba Rytų Prūsijoje, po II pasaulinio karo atitekusioje Rusijos Federacijai. Nepaprastai gyvas, aistringas, istorinių lygiagrečių ir šiandienos aktualijų kupinas pasakojimas veda skaitytoją iš vienos vigilijos į kitą, siūlydamas iš naujo atrasti didįjį kaimynų Miestą ir visapusiškai derlingą kraštą.

Tad skubėjime į Miestą, į netikrą srities sostinę, kol nepražuvome laukuose, pakelėse ir kapinėse. Asfaltuotais keliais skubėkime, kurie čia geri, dar vokiečių nutiesti ir apsodinti vešliais medžiais, kamienais ir laja formuojančiais tunelius.

Vis dėlto Kaliningradas – tarsi iš kosmoso nusileidęs skraidantis objektas. Karalių miestas – nežinia iš kur atsiradęs? Kodėl į jį žmonės traukia, kaip filmo „Stalkeris“ herojai keliauja į „Kambarį“? Tiki, kad jame viskas išsispręs: ir priešai išnyks, ir meilužės liausis kankinusios, ir protas nuskaidrės – žodžiu, viskas.

Mieste gyvena nuostabūs nykštukai – inteligentija. Ji tai jau tikrai nukrito iš metafizinės erdvės – tarybinės padangės. Tai iki pamišimo ir išsekimo kultūrai atsidavusi bendruomenė. Todėl dažnai alkana. Svajojanti, ilgus pasisėdėjimus užstalėje kenčianti, išvykas į gamtą mylinti tautelė. Taip, tai inteligentija, ne „intelektualija“ – dar ne šalti kaip žuvys ar racionalūs kaip specialistai intelektualai.

ištraukos iš „Karalių miestas be karalių“
Orfėjas mokėjo lietuviškai

Knyga „Orfėjas mokėjo lietuviškai“ pirmiausia skirta literatūros sociologijos tyrinėjimams. Naujomis prasmėmis atsiveria ne tik šiuo požiūriu mažai tyrinėta lietuvių literatūros klasika ir jos kūrėjai (V. Kudirka, Žemaitė, H. Radauskas), bet ir dabartinė literatūra (Just. Marcinkevičius, T. Venclova, A. Nyka-Niliųnas ir kt.).
Studijoje pateikti 27 tekstai, kuriuos skaitant nekyla kritikos prasmės klausimas, tiesiog skaitytoją patraukia gyvas santykis su tyrinėjamu objektu, nesvarbu kokio laikotarpio ar dydžio jis būtų.
Leidinys atspindi autoriaus kūrybinę evoliuciją, laisvėjantį Lietuvos intelektualinį gyvenimą. Knygoje naujomis prasmėmis atsiveria ne tik sociologiniu požiūriu mažai tyrinėta lietuvių literatūros klasika ir jos kūrėjai, bet ir dabartinė literatūra.

Daugelis šios knygos tekstų yra atsiradę naktį, toje Hado valdomoje tamsos karalystėje, iš kurios Orfėjui taip ir nepavyko išsivesti savosios Euridikės. Nakties reflektuotojams puikiai pažįstama Orfėjo drama: atsigręžti, prakalbinti ir – prarasti. Tačiau prisijaukinęs nakties tylą gali išgirsti muziką, kuri išjudina akmenis ir nulenkia išdidžias medžių galvas. Toji girdima, bet nesutariama muzika visada viliojo įvardyti, išplėšti prasmę iš bekalbės tamsos ir sykiu nutilti neįvardijamo akivaizdoje. Stebėtis kalboje ir per kalbą išgrojama poezija, o neradus kuo stebėtis – ieškoti kitos, kitokios kalbos, judresnio žodžio, drįstančio įžnybti į šoną snauduliui. Iš poezijos sužinojau, kad eidamas kalbos tiesumu nepaklysi. Kad kalba ir medžiai neišduoda.

Preliudija iš „Orfėjas mokėjo lietuviškai“
Ak, gražus dangau! Klaipėdietiški pasakojimai

V. Kaltenio knygą „Ak, gražus dangau! Klaipėdietiški pasakojimai“ sudaro 1960–2008 m. įvairiuose periodiniuose leidiniuose spausdinti pasakojimai apie susitikimus su Mažosios Lietuvos – Klaipėdos krašto ir Karaliaučiaus žemės – žmonėmis. Aprašoma Nemuno deltos, Baltijos jūros žvejų, laivininkų, sielininkų, laukininkų buitis, tradicijos ir istorija, keliamos Mažosios Lietuvos kultūros paveldo problemos. Pateikiama liudijimų apie sovietų kariuomenės genocidą šiuose kraštuose, okupacinės valdžios diskriminuojamus klaipėdiškius, trėmimus į Sibirą, išeivių iš šio krašto likimą. Knygoje gausu įdomios medžiagos apie Vydūną, dailininkus Adomą Braką, Evą Labutytę ir Lidiją Meškaitytę, rašytoją Ievą Simonaitytę ir kitus šio krašto šviesuolius.

Ištrauka iš „Ak, gražus dangau! Klaipėdietiški pasakojimai“

Bepūškuodamas į kopą pavargsti, kvapo neatgauni, o čia tau kiškis iš po kojų pasikelia ir nuliuoksi aukštyn rodydamas uodegą. Truputį apmaudu žiūrėti į jį, tarsi žvairys tyčiotųsi iš tavęs, kad toks esi apsunkęs. Už tankesnį širdies ritmą ir nutirpusias kojas, žinai, atsilygins tau vaizdai, kuriuos pamatysi nuo kopos viršūnės. Regi nutiestą gyvą vaivorykštės kilimą, sudėtą iš geltonų smėliakalnių, žalio pušyno ir žydrų vandenų. Taip ir nuplauktum į tolį, jei nepastebėtum, kad šalia tavęs ant pliko smėlio pasilenkusi piešia ratus smiltyninė rugiaveidė ir plakasi siūbuoja karklų kuokštai. Kad ir kur pasisuktum, tave sutinka nauji spalvų ir formų deriniai - gamtos ir žmogaus darbo metraštis. Nerija mums tokia žavi ne tik todėl, kad ji lengva ir gležnutė, bet ir kad pats gali pamatyti, kaip ji keičiasi, kaip reiškiasi gamtos jėgos. Kuršių nerijos istorijos pamoka primena apie pavojų visai mūsų gamtai. Subtilus gamtos grožis pagimdo poetus.
Nugrimzdusi Klaipėda

Jovitos Saulėnienės ir Rasos Tarik knygoje „Nugrimzdusi Klaipėda“ vokiečių ir lietuvių kalbomis pateikiama medžiaga apie Klaipėdos, anksčiau vadinto Memeliu, miesto istoriją, jo raidą, skirtingo luomo ir profesijų miestiečių gyvenseną bei jauseną, žymius architektūros statinius, tradicijas pačių gyventojų ar mieste apsilankiusių žymių žmonių akimis. Knyga gali sudominti tyrinėjančius Klaipėdos miesto istorinę kultūrinę praeitį. Iliustruojama Klaipėdos ankstesniųjų dailininkų meniniais darbais, taip pat senaisiais žemėlapiais ir kitokia dokumentine medžiaga.

Tai buvo prieš Japonų karą. Iš kažkur pradėjo sklisti gandai, kad Klaipėda nugrims. Bet tai nebuvo dar taip baisu. Pašnekės ir vėl nutils. Ir ne taip į baimę varo. Bet vieną vakarą atbėgo kažkokia Padagik ir pradėjo versti: „Kaip čia bus, kad pradės ristis jūros bangos per namus, gyvuliai baubs, žemė smuks iš po kojų – žmonės verks – pražūtis!“ Visi akis išplėtė, lyg tuoj tai ir įvyks. Ji sako: „Aš dar atėjau su Jumis atsisveikint, rytą jau išvažiuosiu aukštyn, reiks skubėt, kad ir nenuskęsčiau. Kas čia tik bus! O jūs mislijat čia pasilikt?

Geriau kur nuvažiuot. „Na, juk valdžia ir turi žinoti, kad Klaipėda nugrims, ana sugalvos ką nors, – sakė Srugienė. – Ji ūkininkė ir visą amžių čia gyvenu: čia karvės, kiaulės, žąsys, vištos, arkliai. Kaip jai į galvą šauna bėgti!“ „Aš ir nieko nesapnavau, juk daug nusapnuoji, turbūt prasimano kas.“ Visi paliko rimti, niekas jokių juokų nebekrėtė, visaip šiame sviete nutinka. Ir tie gandai ne tik dabar, jie buvo nešiojami ir anksčiau. Ir Klaipėda tebestovi.

ištraukos iš „Nugrimzdusi Klaipėda“
CD Ak, buvo visko...

2010 m., bibliotekos iniciatyva ir pastangomis, bendradarbiaujant su VŠĮ „Vieno aktoriaus teatru“ buvo išleista kompaktinė plokštelė „Ak, buvo visko... Dedikacija Ievai Simonaitytei“, kurioje aktorė Virginija Kochanskytė skaito rašytojos kūrinių ištraukas, prisiminimus.

[Garso įrašas] : dedikacija Ievai Simonaitytei / scenarijaus autorė Virginija Kochanskytė ; kompozitorius Vidmantas Bartulis ; skaito Virginija Kochanskytė (2-11), Ieva Simonaitytė (1) ; [pritaria muzikantai]. - Vilnius : Vieno aktoriaus teatras, 2010. - 1 garso diskas (69 min., 00 sek.) : stereo ; 12 cm + 1 broš. (16 p. : portr., iliustr.). - Koment. aut. Juozas Šikšnelis, Vytautas Kaltenis, Gediminas Zemlickas, Aldona Vareikienė, Virginija Kochanskytė, Vidmantas Bartulis. - Taip pat vartojama antr.: Dedikacija Ievai Simonaitytei - Naudota Ievos Simonaitytės, Vytauto Kubiliaus, Onos Pajedaitės, Bernardo Aleknavičiaus literatūra. - Koment. brošiūroje. - Vieno aktoriaus teatras

 

Pasaulio krašte

Tai ketvirtoji E. Karnauskaitės knyga. Autorė cikliniame metų laike atskleidžia bauginančiai nuogą moters sielą. Nors poetė įvardina vyksmo kryptį - „tolstant nuo romantizmo", tačiau ji preciziškai kuria prasmės spektaklį, kuriame pagrindinis vaidmuo tenka fatališkos meilės ilgesiui, o jos neišsipildymas tampa pagrindiniu eilėraščių genu. Aistringai vienatvę išgyvenanti eilėraščių moteris veikia dvipolėje erdvėje ir yra priversta balansuoti tarp baigties ir neišsipildymo. Pasaulio krašte, kad ir kur jis bebūtų - savoje pajūrio erdvėje ar svetimame, atšiauriame Gotlande - skamba itin tyli viltis.

šią rytmečio valandą kai miestas dar tyliai mieguistai alsuoja kai virpa už lango rasoti jazminai iš lėto prisikelia visos senamiesčio katės ir slepias nakties padarėliai ežiai žvelgiu į nulijusį dangų tenai neatspindi nei gatvės nei žmonės nei vidurnakčio kalbos po langu meilės prisipažinimai agresyvūs riksmai net bukapročiai lėktuvai nebando įsirašyti į vaiskų ryto peizažą jokie netikėti garsai jokie disonansai neplėšia miglotų atlaso paklodžių automobiliai nežeidžia šio tobulo ritmo iš kiemų išvažiuoja tarsi ant oro pagalvių tarsi viskas jau būtų ir nieko daugiau nereikėtų tik Kažkieno parašo šios drobės kampe saulei nušvitus

Eilėraštis „Tobulas rytas“
Ritualinė kaukė

Novelėse subtiliai pavaizduoti moterų charakteriai. Knyga sudaryta iš dviejų dalių: pirmosios novelių laikas – sovietmetis, antrosios dalies novelės nūdiena. Novelių temos – absurdas, mirtis, sapnai.