Laužai palėpėse

Apysakų rinktinėje „Laužai palėpėse“ išspausdintos trys apysakos: „Rudens žiedai“, „Puolęs angelas“ ir „Laužai palėpėse“. Pirmuosiuose dviejuose kūriniuose vaizduojama mažų miestelių buitis, žmonių tarpusavio santykiai, meilės istorijos bei Lemties išdaigos. Trečiojoje apysakoje „Laužai palėpėse“ rašytojas gvildena menininko pašaukimo ir atsakomybės temas.

O kiek buvo džiaugsmo, kai miestelyje filmavo kino komediją. Aikštėje prieš bažnyčia sulipdė didžiausia fabriką, kurio drobinės sienos linksmai banguodavo, pūstelėjus vėjeliui, ryškiomis spalvomis išdažė aplinkinius namus ir pusė miestelio vaikų tapo artistais. Gerieji mokiniai turėjo vaidinti chuliganus, o tikrieji miestelio neklaužados galėjo tik spoksoti, sulipę ant stogų. Vienas berniukas, Valerijonas, vaidinęs gaujos vadą, pirmas paleido akmenį į Birutės namo langą. Vaikai darbavosi iš peties ir bemat išdaužė stiklus ne tik pirmame, bet ir antrame aukšte. Už tokį stropumą režisierius atleido pusę vaidintojų. Pasiliko tik mane, Valerijoną ir dar kelis, tokius, kurie niekados neišmoks žmoniškai peštis. Valerijonui pavydėjo visi vaikai, tada jis buvo didelis artistas, bet niekas, net aš pats, negalėčiau paaiškinti, kodėl už kelis sumautus rublius daužiau akmenimis mylimos mergaitės langus...

ištrauka iš „Laužai palėpėse“
Vakarė žvaigždė

„Vakarė žvaigždė“ – prisiminimų knyga apie Evę Simonaitytę. Su rašytoja Bernardas Aleknavičius susipažino 1961 m. ir bendravo daugiau kaip 15 metų. Per tą laiką savo fototekoje sukaupė apie tūkstantį negatyvų, kuriuose užfiksuota rašytojos kasdienybė, susitikimai su įvairiais žmonėmis, išvykos ir pan. Knygos vertę didina ir tai, kad joje pateikti ne vien oficialūs prisiminimai apie literatūros klasikę. Tai buvo gana sudėtingo charakterio, įnoringa ir prieštaringa asmenybė. Autorius taktiškai, su atlaidžia šypsena prisimena ir savo susikirtimus su rašytoja, ir kai kurias jos keistybes, kurios toli gražu ne visada nudžiugindavo ją supančius žmones ar lankytojus. Albume panaudota apie 160 nuotraukų, kuriose vaizduojamos įvairios rašytojos gyvenimo aplinkybės.

Vaikšto rašytoja po Dūdjonynę, šypsosi. Kaitriems saulės spinduliams blykstelėjus išskečia kinietišką skėtį ir vėl žingsniuoja. Tai vienoje, tai kitoje vietoje ir man prieš objektyvą papozuoja. Nemėgstu pozuotų nuotraukų. Mėgstu gyvenimiškas. Ir rašytoja tai supranta. „Puiki artistė“ – pagalvoju. O žurnalistas Vytautas Kaltenis, tuomet dar Klaipėdos miesto kultūros skyriaus vedėjas, su „Pergalės“ žurnalo redakcijos darbuotoja Romana Dambrauskaite savo užrašų knygutėse nespėja visko užfiksuoti. Kas kita man. Aš tik „šaudau“ tuos nepakartojamus kadrus ir jaučiu, kad jie kada nors aukso vertę turės ir ne vienam rašančiam žurnalistui bus reikalingi.

ištrauka iš „Vakarė žvaigždė“
Klaipėdiškė

Šioje knygoje autorius pateikia sukauptas žinias ne tik iš paskutiniojo (1973-1978) I. Simonaitytės gyvenimo penkmečio, bet ir apie Mažąją Lietuvą, jos kultūrinį gyvenimą, apimantį vos ne visą XX a.
Detaliame pasakojime pateikiama daug faktų, taiklių pastebėjimų ir atradimų.

Rašytoją autorius pažinojo per paskutinius penkerius jos gyvenimo metus. Tiesa, ta pažintis nebuvo ir negalėjo būti artima – skyrė ir amžius, ir interesai. Tačiau buvo ir kas jungė. Šis ryšys vadinosi Mažoji Lietuva. Ji buvo tampri ir gyvybinga gija. Mažoji Lietuva – Rašytojos gyvenimo šaknys ir pastogė, jos liūdesys ir džiaugsmas. I. Simonaitytę visada domino tai, ką aš žinojau. Mano surastus nuogus Mažosios Lietuvos, ypač Klaipėdos krašto istorijos faktus – vardus, datas, įvykius – ji paversdavo jaudinančiais žmonių likimais, gyvais portretais ir iškalbiais praeities veikėjais. Bet pasakodama žodžių į vatą nevyniojo, juos žerdama ant svarstyklių nedėjo. Taigi, buvo priklausoma nuo savo kietoko charakterio, nuolaidumo ir jautrumo stygiaus. Nesigailėjo net saviškių, nors už juos kovojo iš paskutiniųjų. Būdama netikinti, tarybiniais laikais Vanagų bažnytėlei padarė daugiau, negu Lietuvos evangelikų liuteronų vyskupas. I. Simonaitytei nestigo atminties atsargų ir noro jomis pasidalyti. Šiuo požiūriu jai tikrai pasisekė – turėjo dėkingą klausytoją ir klausinėtoją. Galbūt tai ir tapo viena iš svarbiausių priežasčių, kodėl Rašytojos namų durys man būdavo atviros.

Pratarmės ištrauka iš leidinio „Klaipėdiškė“
Mažosios Lietuvos knyga

Tai išsamiausias Mažosios Lietuvos knygos istorijos mokslo tiriamasis darbas ir kartu puikus paminklas lietuviškajai knygai jos 450 metų jubiliejaus proga.
Šis leidinys neabejotinai pradėjo kokybiškai naują lietuviškos knygos istoriografijos, jos teorijos, problematikos bei metodikos plėtros etapą.

Tyrinėti knygos, sudarančios neatskiriamą visos lietuvių kultūros palikimo dalį, raidą sudėtingomis vokiečių valdžios viešpatavimo, nacionalinės priespaudos bei natūralios asimiliacijos sąlygomis yra aktualus ir vienas svarbiausių knygos mokslo uždavinių. Tyrinėjimų duomenys leidžia nustatyti nuo pagrindinio kamieno atskirtos tautos dalies kūrybinės minties reiškimosi formas, visuomenės ir politinės pasaulėžiūros bei tautinės savimonės genezės dėsningumus, švietimo svarbą, ryšių su gretimomis tautomis bei platesniu pasauliu priemones.

Pradžios žodžio ištrauka iš leidinio „Mažosios Lietuvos knyga“
Vyžeikių karalienė: pasakojimai apie Ievą Simonaitytę

„Vyžeikių karalienė: pasakojimai apie Ievą Simonaitytę“ – pirmasis rašytojos Editos Barauskienės romanas. Knygoje autorė pateikia ne tik pasakojimus apie Lietuvių rašytoją klasikę, bet aprašo ir Klaipėdos kraštą, jo žmones.
2004 m. penkios šios knygos novelės išleistos atskira knyga vokiečių kalba „Sand vom Memelland“ („Nemuno žemės smiltys“).

Ėvikė aiškiai skyrėsi iš vaikų būrio. Ji išrodė labai varganai. Drabužiai nunešioti ir tų pačių pažastys išplyšusios nuo ramento. Jos akys rimtos ir liūdnos kaip suaugusio daug iškentusio žmogaus, kuris užmiršo juoktis. Kiti vaikai tiek metų mokęsi drauge vienoje klasėje Vanagų mokykloje pas mokytoją Mačiulį, o Ėvikė naujokė ir sėdi tik per tikybos pamokas. Tie vaikai sveiki ir gyvastingi, pripratę galvom eiti viens kitą užkliūdami, pargriūdami, juokaudami. Pakęsti jie negali tokių per išmintingų senių. Pirmiausia jie naujoką perkrikštija, ir tas jų duotas vardas prilimpa geriau už švento krikšto duotąjį.

ištrauka iš „Vyžeikių karalienė“
Kaulinė dūdelė

Šio poeto ketvirtojoje eilėraščių knygoje „Kaulinė dūdelė“ nesiekiama modernumo viršūnių, nėra nepadoraus įžūlumo ir genijaus vizijomis apsiklėtusiojo dieviškėjimo. Dominuoja nuoširdus autentiškumas, gebėjimas nepriešinti kasdienybės su įmantrybėmis, gilių tradicijų ir atkaklių ieškojimų derinys. Visa tai galima pavadinti išmintinguoju santūrumu, leidžiančiu poezijai būti ne eksperimentu, o būtent poezija.
Pasak prof. Vytauto Kubiliaus, šiame eilėraščių rinkinyje daiktiški kasdieninės aplinkos vaizdiniai, išstūmę metaforas, fiksuoja tikrovę, skylančią į atskirus segmentus, kurie nebeturi sąryšio ir magnetinio centro, eilėraštis pereina į sakytinio kalbėjimo intonacijas, kurias valdo „trasuojančių minčių“ užslėptas konceptualumas.

pražuvusios karalystės kariuomenė: puošnūs raiteliai, aukštakelčiai žirgai, pėstija už įkaitusių skydų, saulėkaitoj gaudžianti būgnų oda

iš veidų jau nebesuprasi, antpuolin traukia ar grįžta po mūšio namo, tiek pat rūškani, kiek ir rūstūs

o visų priešaky lyg niekur nieko žirgą šankina ūmus ir klastingas bebarzdis dykumų Dievas

ištraukaišpavadinimas
Kryžiau žalio medžio

Romane „Kryžiau žalio medžio“ atsispindi skausmingos ir tragiškos žmogaus, pažymėto lemtingu prigimties ženklu, gyvenimo akimirkos – guriniai, - ieškant savojo kelio, beviltiškai mėginant pakreipti likimą norima kryptimi.
Kūrinio pasakojimas vaizdingas, gyvas, įtemptas, tarpais ironiškas ar net groteskiškas, kupinas subtiliai atskleistos vidinės žmogaus kančios.
Pasak paties autoriaus, šis romanas atsirado visai netikėtai. „Detektyvus aš rašiau kaip mašina. Tarp jų pasitaikydavo novelių, kažkokių gabaliukų, iš kurių vėliau susiklijavo "Kryžius". "Kryžiau žalio medžio" taip ir vadinasi - gurinių romanas. Jis tarsi sudėliotas iš trupinukų.“

Taip gimsta ši nuo pradžios iki pabaigos tikra ir nuo pirmos ligi paskutinės eilutės išgalvota istorija. Tikra, nes, rašydamas ją, tavo per stebuklą išlikusiuose užrašuose, kuriuos vadinai gruriniais, nekeičiau nė ženklo. Išgalvota, nes vietomis nenulaikiau savo trigrašio. Panelė Istorija, anot tavęs, tesprendžia: sugadinau ar papildžiau...

ištrauka iš „Kryžiau žalio medžio“
Gyvenimo metaforos ieškant

Šiame literatūros kritikos straipsnių rinkinyje analizuojama lietuvių literatūros istorijos ir dabarties problematika, aptariami kultūros ir meno dalykai pakankamai skirtingi, tačiau drauge neišvengiamai susiję. Knygoje autorius daugiausia dėmesio skiria lietuvių literatūrai, akcentuodamas Klaipėdos krašto, Mažosios Lietuvos ir Žemaitijos meninio žodžio reiškinių ypatumus, analizuoja aktualius mokslo bei švietimo klausimus, dažniausiai tiesiogiai susijusius su Klaipėdos universitetu, aptaria iškilias Lietuvos kultūros, mokslo ir meno asmenybes ir jų veiklą.
Žanriniu požiūriu knyga labai įvairi: greta studijinių straipsnių, grožinės literatūros kūrinių interpretacijų pateikiama ir glaustos pastabos, probleminiai škicai ar tiesiog poetinis akcentas, tačiau vis dėlto siekiama derinti argumentus ir analizę, įrodinėjimą ir apibendrinimą.

Šiuolaikinės lietuvių poezijos situacijos neapibūdinsi dviem žodžiais: įvairumas turbūt yra jos svarbiausias bruožas. Tačiau pastaruoju metu neretai girdime ir nerimastingų skaitytojų (kartais ir kritikų) balsų apie poezijos prieštaringumą, dirbtinumą, tariamą suprofesionalėjimą, vidinės jėgos ir dvasingumo trūkumą. Šį nerimą galima aiškinti dabartinės poezijos kalbos ir mąstymo padėtimi, jos sudėtingumu, natūraliai sąlygotu bendrųjų kultūros ir meno raidos dėsningmumų: poezijos metaforiškumas, įvairi tropizacija jau senokai tapo svarbiais šiuolaikinio poetinio žodžio bruožais, kurių poezija ne tik negali atsisakyti, bet priešingai – aktyviai tobulina, toliau plėtoja juos. Žinoma, drauge reikia sutikti su nuomone, kad poetinės kalbos ir mąstymo „komplikuotumas“, stipri poezijos intelektualizacija lemia skaitytojo ir kūrinio santykių įtampą, atbaido nemažai tradicinės lyrikos šalininkų, „apsunkina“ poezijos apskritai supratimą, apibūdinimą.

ištrauka iš „Gyvenimo metaforos ieškant“
Tititatos užburti

Šioje avangardinėje, meniškai brandžioje knygelėje autorė pasakoja apie fantastišką kelionę po stebuklingą muzikos šalį. Įkvėpimo šiai knygai rašytoja sėmėsi iš savo jauniausios dukters Šarūnės, kurios piešiniais ir iliustruota knyga.

Buvo tamsu. Palei nosis ir ausis plakėsi kažkieno sparnai. Gal šikšnosparnių? O gal fortepijonsparnių, saugančių įėjimą į Muzikos karalystę. - Čiupkite kiekvienas po stygą ir šliuožkite! – ragino Lina. Kol stygas sugraibė, kol užsliuogė, supluko, subuvo, bet... Pagaliau atsistojo ant derlingos Muzikos karalystės žemės. Augo čia šviesus jaunuolynas. Švietė saulė. Taip, taip, toji pati Saulė kaip tėvynėj. - Pirmyn! – apsitempiusi suknelę, sukomandavo princesė Lia. Virš galvų suošė sužvangėjo medžių viršūnės. Šarūnė nuilsusi atsirėmė prie jauno berželio. Tasai įsupo natų prižėlusias šakas. - „Du ožiukai“! Aš girdžiu dainelę, kurią mokiausi skambinti dar praeitą mėnesį! – nustebo mergaitė. - O manoji šermukšnėlė ošia „Tiku tiku pakiemiku“. – stebėjosi Kasparas. Net pats uždainavo.

Kūrinio „Dainelės dykumoj dygsta“ ištrauka iš leidinio „Tititatos užburti“
Jos

Nijolės Kepenienės poezija ypač moteriška, lengvai, bet įmantriai parašyta.
Kritikai šio rinkinio eiles apibūdina kaip sklidinas neįkainojamo žmogiško intymumo. Tai ypač akivaizdu cikluose „Penelopė“ ir „Laiškai“.

Pažiūrėk kaip žydi akys Po balčiausių lapų stirta Dvi negimusios plaštakės Šilko staklėse. Atmiršta

Tik ne žodžiai ir ne žvilgsniai Ant vąšelių sukabinti Vysta dienos vysta naktys Nebandykit iš jų pinti

Balto nuometo nuo musių Tai uždengs bet neapsaugos Nuo lietaus ir vėjo gūsių Nuo dainos ir neapgaulės

Žydi laukimu dvi akys Bet neišsiris plaštakės

Eilėraštis „Plaštakės“ iš leidinio „Jos“