Senosios knygos Šv. Jurgio bažnyčioje

Posakį, kad vertingi spaudiniai nedega, dar kartą patvirtino senosios Klaipėdos bibliotekos beveik detektyvinė senųjų knygų istorija. Po daugiau nei dešimtmetį trukusių paieškų nuo Kaliningrado iki Berlyno keliai atvedė į Vilnių, kur per visus istorinius kataklizmus per stebuklą išliko ypač vertingas uostamiesčio knygų lobis. O šio lobyno sukūrimą, išsaugojimą ir atradimą sieja tas pats slaptas kodas – Jurgio vardas.

 

Stebuklas: Vilniuje, Šv.Jurgio bažnyčioje, per visą sovietmetį saugiai išgulėjo dalis senosios Klaipėdos miesto bibliotekos knygų, kurios po beveik septynių dešimtmečių sugrąžintos į biblioteką (V. Skaraičio / Fotobanko nuotr.)

Naujųjų laikų apokalipsė

Antrojo pasaulinio karo baigtis jau buvo beveik aiški. 1945-ųjų kovą į Klaipėdą, po mėnesį trukusio raudonarmiečių šeimininkavimo (tiek laiko už parodytą „heroizmą“ jiems buvo leista plėšti miestą) senajame Rytprūsių uostamiestyje, imta įsileisti jau ir civilius.

Tai, ką jie pamatė gatvėse, buvo kone apokaliptinis vaizdas – iš gražaus miesto liko griuvėsiai, o tarp jų mėtėsi šimtai senovinių knygų, vėjas sklaidė ir nešiojo išplėštus lapus. Jų vertės atėjūnai nesuvokė ir jiems ji buvo nė motais. Jiems rūpėjo rasti ką labiau vertingo nesusprogdintuose namuose, jų rūsiuose ar kokiose nors slėptuvėse.

Istorija: pati pirmoji viešoji Klaipėdos biblioteka buvo įkurta dabartiniame restorano „Lūja“ pastate Herkaus Manto gatvėje. (I.Simonaitytės bibliotekos archyvo nuotr.)

Fotožurnalistas, pedagogas ir visuomenės veikėjas, buvęs dienraščio „Klaipėda“ darbuotojas šviesios atminties Albinas Stubra (1929–2007) teigė, kad knygos, o ypač vokiškos, pokariu mieste buvo bevertės.

„Man A.Stubra pasakojo, kad pirmaisiais pokario metais, didesnio formato knygas plėšydavo ir turguje vyniodavo į jų lapus silkes. Atėjūnams nei tos knygos, nei šita kultūra nebuvo vertybė. Senąsias vokiškas knygas saugojo tik tie, kurie išmanė apie tai, bet ir jie išsaugoti neturėjo didelių galimybių, gal tik pavienius egzempliorius, nes ta raudonarmiečių valdžia tada čia buvo neribota“, – kalbėjo Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus istorikas Saulius Karalius.

Po bažnyčios skliautais

Tačiau net ir tais gūdžiausiais naujųjų barbarų laikais radosi šviesuolių, suvokiančių senovinių knygų vertę ir svarbą ateinančioms kartoms. Dabar jau sunku pasakyti, kas dar verdant mūšiams Vokietijoje, inicijavo Lietuvos TSR Liaudies komisarų tarybos nutarimą Nr. 171 „Dėl Lietuvos TSR Knygų rūmų įsteigimo“, pasirašytą 1945 m. kovo 29-ąją. Būtent šis įsakymas leido knygas vertinantiems žmonėms išsaugoti tai, kas mėtėsi Lietuvos miestų ir miestelių gatvėse, galėjo būti sudeginta krosnyse ar tiesiog prapulti išviečių duobėse.

Persikraustė: kai knygų fondai išsiplėtė, tarpukaryje biblioteka persikėlė į pirklio H.Gerlacho našlės patalpas dabartiniame Herkaus Manto g. 25, kur ji veikia ir dabar. (I.Simonaitytės bibliotekos archyvo nuotr.)

1946 m. Vilniuje, Šv. Jurgio bažnyčioje ir karmelitų vienuolyno patalpose, įkurti Knygų rūmai. O jų darbuotojai tuoj pat ėmėsi misijos rinkti, tvarkyti ir saugoti lietuviškus, Lietuvoje leistus kitakalbius spaudinius.

Pirmieji jų, vadovaujami direktoriaus Antano Ulpio, pokariu važinėjo po Lietuvą ir rinko beglobes knygas iš kultūros ir švietimo įstaigų, religinių bendruomenių, pavienių asmenų, dvarų, vienuolynų ar muziejų. Šių savo darbui atsidavusių žmonių surastos ir išsaugotos knygos, nepatikslintais skaičiavimais, net apie 9 mln. spaudinių, užpildė pagrindinę bažnyčios erdvę.

Pilnutėliai knygų stelažai rėmėsi vieni į kitus, jų aukštis beveik siekė vargonų balkoną.

Čia, po bažnyčios skliautais, šv. Jurgio, krikščionio kareivio kankinio, globoje, atsidūrė ir dalis Klaipėdos bibliotekos knygų ir išliko tam, kad po beveik 70 metų saugiai sugrįžtų namo, į savo senąją biblioteką prie jūros.

Ženklai: senosios Klaipėdos bibliotekos fondų knygas pavyko atpažinti pagal antspaudus, kurie per neilgą 24 metų laikotarpį keitėsi net tris kartus, priklausomai nuo politinių peripetijų. (I.Simonaitytės bibliotekos archyvo nuotr.)

Klausimai ir ieškojimai

Narpliojant pradingusių senosios Klaipėdos bibliotekos knygų istoriją, visą įvykių grandinę jungia būtent Jurgio vardas.

Pirmuoju lygiai prieš 100 metų,1920-aisiais, Klaipėdoje įsteigtos bibliotekos direktoriumi tapo Georgas (Jurgis) Kempas, vėliau dalis jo sukauptų knygų atsidūrė po šv. Jurgio bažnyčios skliautais Vilniuje, o jas surado ir į Klaipėdą vėl sugrąžino bibliotekininkė, klaipėdietė Jurga Bardauskienė. Nuolat kildavo klausimų, o kurgi dingo senieji knygų fondai?

Bet apie viską iš pradžių. 2008 m. pradėta Klaipėdos apskrities viešosios I.Simonaitytės bibliotekos pastato rekonstrukcija čia dirbančioms bibliotekininkėms sukėlė klausimų: o kur dingo čia buvusios knygos? „Pradžioje tai buvo labiau asmeninis domėjimasis, nors nuolat kildavo klausimų, o kurgi dingo senieji knygų fondai? Juk dabartinės bibliotekos patalpose veikė ir senoji. 1952 metais čia atsikėlę mūsų kolegos rado knygų liftą ir tuščias lentynas. Iki to čia veikė sovietinės literatūros biblioteka. Kai įsteigė viešąją biblioteką, senosios Klaipėdos bibliotekos knygų čia nebuvo nė vienos. Po truputį ėmėme domėtis, kur jos galėjo dingti“, – pasakojimą pradėjo J.Bardauskienė.

Tai ir paskatino leistis į neįtikimą žygį paskui išblaškytas knygas. Prarastos kolekcijos paieškos nuvedė iki Vokietijos, Kaliningrado ir dar toliau. Apsukus ratą, paaiškėjo, jog nemažai šios bibliotekos spaudinių priglausta Šv.Jurgio bažnyčioje, Vilniuje. Knygos čia atkeliavo 1945 metais įsteigtų Knygų rūmų darbuotojų dėka. Jie važinėjo po šalį ir rinko saugojimui visus vertingus leidinius.

Asmenybė: pirmasis Klaipėdos bibliotekos direktorius G.Kempas buvo meno istorikas, labai išsilavinęs žmogus. (I.Simonaitytės bibliotekos archyvo nuotr.)

Ne taip seniai buvę Knygų rūmų leidinių fondai buvo perduoti M.Mažvydo nacionalinei bibliotekai.

Maždaug prieš dešimtmetį Šv.Jurgio bažnyčią nuspręsta grąžinti tikintiesiems, o knygas išvežti į bibliotekos saugyklas. „Ten buvo labai daug, vieni sakė, kad 5, kiti – kad 9 mln. knygų, kurių realiai niekas ten ir nesuskaičiavo. Kai pradėjo tas knygas kraustyti, vienos kolegės paprašiau, kad pažiūrėtų, ar tarp jų nėra ženklintų Klaipėdos antspaudais. Netrukus gavau žinią, kad ji rado, ko mes ieškome“, – džiaugėsi J.Bardauskienė.

Taip ilgus dešimtmečius Šv.Jurgio globotoms knygoms 2013 metais buvo lemta grįžti į gimtąją biblioteką Klaipėdoje.

Atpažino pagal antspaudus

Paslapties šydą apie nežinia kur pražuvusias knygas padėjo praskleisti būtent klaipėdietiški antspaudai, kuriuose dominuoja tik Klaipėdos miesto herbas.

Antspaudai tada buvo tvirtinami krašto magistrate ir labai griežtai prižiūrimi.

Visi jie atspindi dramatiškas tarpukario Klaipėdos krašto politines permainas – metus po Pirmojo pasaulinio karo, paskui – lietuviškos Klaipėdos laikotarpį ir nacių Vokietijos laikmetį.

Tada keitėsi bibliotekos pavadinimai, keitėsi ir antspaudai: „Stadt-und Landesbibliothek Memel“, „Stadtbücherei Memel“, „Klaipėdos Miesto Knygynas“.

Atradimas: tarp senosios kolekcijos knygų yra ir tokių, kurios priklausė garsiam krašto istorikui J.Sembritzkiui, tai liudija įklijos kai kuriuose leidiniuose. (I.Simonaitytės bibliotekos archyvo nuotr.)

Į Klaipėdos apskrities viešąją I.Simonaitytės biblioteką jau pargabenta ir sutvarkyta apie 3 tūkst. knygų. Tai tik labai maža dalis buvusių viešosios bibliotekos fondų.

„Kur likusios knygos, sunku pasakyti, nes išlikusių dokumentų nėra, bet surinkusi visą medžiagą padariau išvadą, kad dalis knygų pateko į Knygų rūmus, nes 1945 metais pirmosios sovietinės Klaipėdos bibliotekos ataskaitose minima, kad čia yra fašistinės, ideologiškai nepalankios literatūros likučių. Minėta 2–4 tūkst. knygų“, – kalbėjo J.Bardauskienė.

Apie senųjų Klaipėdos bibliotekos knygų paieškas J.Bardauskienė parengė leidinį, kuriame aprašo pokalbį ir su pirmojo pokario Vytauto Didžiojo gimnazijos direktoriaus Kazio Trukano dukra Audrone Trukanyte. „Ji man pasakojo, kad atvykus į Klaipėdą 1945 metų gegužę, gatvėse mėtėsi daug įvairių daiktų, tarp jų ir labai daug vokiškų knygų. Darau prielaidą, kad dalis tos bibliotekos knygų liko pas skaitytojus, nes biblioteka veikė iki 1944 metų rugpjūčio mėnesio, iki paskutiniosios gyventojų evakuacijos, nes knygose aptikau išdavimo lapelį su šia data. Knygos būdavo išduodamos trims savaitėms, todėl manyčiau, kad iki rugpjūčio pradžios biblioteka dar veikė“, – teigė J.Bardauskienė.

Turėjo, kuo pasigirti Iki 1936 m. biblioteka veikė pastate dabartiniame Herkaus Manto g. 20, kur dabar yra restoranas „Lūja“. Ilgainiui biblioteka augo ir plėtėsi, todėl turėtos patalpos tapo per ankštos.

1936 m. miestas nupirko iš pirklio Hermano Gerlacho našlės patalpas bibliotekai name dabartiniame Herkaus Manto 25 (anksčiau Libauer str. 6). Pirmasis direktorius – daktaras, meno istorikas G.Kempas. Jis direktoriavo 1920–1925 m., po to buvo priverstas išvykti iš Klaipėdos dėl optacijos, nes Lietuvos pilietybės jis nepasirinko. Vėliau bibliotekai kurį laiką vadovavo Dora Weisson Hamann, o nuo 1936 m. iki karo – Gerhardas Lietzas.

Per savo gyvavimo laikotarpį 1920–1945 m. miesto biblioteka buvo sukaupusi apie 40 tūkst. knygų, o skaitytojų buvo iki 6 tūkst. Pagrindiniai ir nuolatiniai skaitytojai – amatininkai, pirkliai, darbininkai, jūreiviai, įvairių įstaigų darbuotojai, mokytojai, tarnautojai, valdininkai, bankininkai, namų šeimininkės, mokiniai bei kūrybinė inteligentija: rašytojai, menininkai, aktoriai.

Biblioteka buvo viena didžiausių ir moderniausių Lietuvoje.

Bibliotekoje buvo įrengtas knygų liftas, reguliuojamo aukščio metalinės lentynos, teigiama, kad jau 1923 m. rengiant paskaitas visuomenei buvo naudojamas, galima sakyti, šių laikų media pirmtakas – skaidrių rodymo aparatas. Glaudūs ryšiai su Vokietija leido Klaipėdos miesto bibliotekai formuoti vertingus fondus, o darbuotojams kelti kvalifikaciją Berlyne ir Kionigsberge.

„Tos atgautos knygos kolekcijos didžiausia vertė, kad tai yra kultūros paveldo kolekcija, kuri sugrįžta į Klaipėdą ir yra rekonstruojama. Visos knygos – vokiškos, daugiausiai spausdintos gotišku šriftu. Pati seniausia – 1821 metų religinio turinio leidinys, irgi vokiškas. Tarp jų daug istorinių, biografinių knygų, daug grožinės literatūros. Daug yra meno leidinių, nes pirmasis bibliotekos vadovas buvo meno istorikas, jis buvo labai šviesus žmogus. Ir pati biblioteka buvo labai moderni, kultūros židinys, kur vyko paskaitos, parodos, pristatymai“, – kalbėjo J.Bardauskienė.

Detektyvė: klaipėdietė J.Bardauskienė buvo tas žmogus, kuris sugebėjo išsiaiškinti ir surasti, kur dingo dalis senosios Klaipėdos bibliotekos knygų. (Vytauto Liaudanskio nuotr.)

Spaudiniai – politikos įkaitai

Lietuviškų knygų tarp susigrąžintųjų, deja, nėra. Bibliotekininkė J.Bardauskienė teigė, kad Klaipėdos miesto biblioteka buvo politinių peripetijų įkaitė, kuri nuolat kentėjo nuo valdžių permainų.

„Iš bibliotekos fondų knygas išimdavo tai lietuvių policija, tai vokiečių. 1939 metais iš bibliotekos buvo išimta 7 tūkst. knygų, nepalankių nacionalsocialistinei ideologijai. Kur jos dingo? Ar jas degino? Buvo tokių kalbų, bet pati apklausiau nemažai tada čia gyvenusių klaipėdiečių, nė vienas man nepatvirtino, kad knygos buvo deginamos. Vokiečiai daug knygų grobstė ir vežė į savo sukurtą institutą Vokietijoje, kad jas tyrinėtų. Tai yra, kaupė jas tikslingai. Knygų laužai buvo tik ideologinio šou dalis, iš esmės jie knygas grobstė, bet ne degino“, – teigė J.Bardauskienė.

Pasak tyrėjos, pastaraisiais metais Europoje yra labai suaktyvėjęs knygų susigrąžinimas iš Vokietijos, kurias išsivežė naciai. „Manyčiau, kad pradingusios Klaipėdos bibliotekų fondų dalis pokariu pateko į Knygų rūmus, Mokslų akademijos biblioteką, nes ji irgi tam tikslui rengė ekspedicijas po Lietuvą, dalis liko pas skaitytojus, o kitos atsidūrė gatvėse, iš kur galėjo patekti į krosnis ir kitur. Manau, kad likę bibliotekos fondai į Vokietiją nebuvo išvežti. Knygos veikiausiai išsisklaidė Lietuvoje, po privačias kolekcijas. Buvo toks kolekcininkas Povilas Gasiūnas, kuris pokariu važinėjo po Lietuvą ir rinko spaudą bei visokias senas knygas ir sunkvežimiais vežė į Šiaulius, paskui ta jo kolekcija pateko į Rokiškio muziejų. Galimas dalykas, tų Klaipėdos bibliotekos knygų galima būtų rasti ir ten“, – svarstė J.Bardauskienė.

Kai naciai užgrobė Klaipėdą 1939 m. kovą, didelė lietuviškų knygų dalis iš Klaipėdos bibliotekos išvežta į Lietuvą. Nepaisant sudėtingo, kupino politinių ir tautinių prieštaravimų laikotarpio, kai Klaipėdos kraštas iki 1923 m. buvo Vokietijos, o vėliau Lietuvos sudėtyje, biblioteka suvaidino svarbų vaidmenį visuomenės švietime ir prisidėjo prie kultūros židinio formavimo.

Mažų stebuklų džiaugsmas

Kai pavyko pagaliau parsigabenti į Klaipėdą senosios bibliotekos knygų fondų dalį, tarp jų atrado leidinių su garsaus krašto istoriko Johanneso Sembritzkio (1856–1919) įklijomis. „Buvo tokie gandai, kad bibliotekoje yra apie 3 tūkst. knygų iš privačios šio garsaus istoriko bibliotekos. Dabar mes tas knygas galime pavartyti, palaikyti rankose“, – džiaugėsi J.Bardauskienė. Pinigų, kaip juokavo J.Bardauskienė, knygose neaptiko.

O pats didžiausias nuotykis buvo tas, kad tos knygos apskritai atsirado. „Iš viso unikalus atvejis, kad tokia kolekcija gūdžiu sovietmečiu buvo sukaupta ir išsaugota. Kadangi apie jas Knygų rūmai neskelbė, jos ten saugiai ir išbuvo, į jas nespėjo įsisukti vadinamasis Glavlitas. Knygų rūmai turėjo teisę kaupti knygas, tai buvo uždara įstaiga, daug nesiviešino, tai ir padėjo išsaugoti šias vertybes“, – teigė J.Bardauskienė.

Vis dėlto apmaudu, bet dalis knygų kolekcijos veikiausiai prarasta negrįžtamai. Tačiau dalis grįžo, šiandien jas skaito mokslininkai, jas gali pavartyti bet kuris skaitytojas, šis didelis mūsų miesto turtas yra prieinamas visiems.

Nuotykiai atguls knygoje 12 metų paieškų ir tyrinėjimų atradimai suguls J.Bardauskienės rengiamoje knygoje „Kultūros palikimo beieškant. Klaipėdos miesto biblioteka 1920–1945 metais“, kuri pasieks skaitytojus jau šių metų rudenį, Klaipėdos knygų mugės metu. Istorinę įvykių interpretaciją papildys gausi ikonografija, archyvinė medžiaga, amžininkų prisiminimai ir gyvi liudijimai. Ši knyga pasakos ne tik neįtikėtinai įdomią kilnojamojo kultūros paveldo migraciją, bet ir atskleis Klaipėdos krašto to meto kultūrinio gyvenimo kontekstą. Įstabu ir tai, kad šitą nepaprastą tarpukario Klaipėdos bibliotekos knygų detektyvą nuo pradžios iki galo sujungė bendravardžiai – pirmasis bibliotekos direktorius Georgas, šv.Jurgio vardu pavadinta bažnyčia ir bibliotekininkė Jurga.

Straipsnio autorė Asta Dykovienė
Straipsnis iš Klaipėda portalo